Galbūt visada tave mylėsiu, bet mes daugiau niekada nebūsime kartu

(2)

Giliai širdyje visuomet žinojau, kad tai nesitęs amžinai, bet niekaip negalėjau tavęs paleisti.

Jei ne kalendorius, tikriausiai net negalėčiau tiksliai pasakyti, kiek laiko jau praėjo. Vienumoje laikas įgavo kitokią prasmę. Nebėra dienos ir nakties, tik niekada nesibaigianti para ir trumpos pertraukėlės, iš kurių ir vėl pažadina mintys apie tave.


Praėjo mėnuo, bet tą naktį prisimenu kaip vakar. Verkiau. Mes ne kartą skyrėmės ir taikėmės, tačiau tą naktį žinojau - mūsų atsisveikinimas tikras. Žinojau, kad tai bus paskutinis mūsų pokalbis, todėl telefone vis dar turiu išsaugojusi paskutinę tavo balso žinutę - tą, kuri priverčia mane jaustis tokia maža ir trapia.


Tikriausiai niekas nesuprastų, ką iš tiesų tu man reiškei. Mūsų santykiai tikrai nebuvo tobuli, bet mes vis tiek turėjome tą mažą pasaulį, kuriame buvome tik dviese. Mūsų prisilietimai, žvilgsniai, žodžiai - visam likusiam pasauliui jie buvo niekas, bet man reiškė viską.


Laikas eina ir aš vis daugiau suprantu, nors pripažinti tiesą kartais būna beprotiškai skaudu. Žinau, kad norėjai matyti mane savo gyvenime, tik ne taip, kaip aš norėjau matyti tave savajame. Maniau, kad santykiuose reikia atiduoti visą save, bet dabar suprantu klydusi - kai atiduodi save kitam, tavęs tiesiog nebelieka. Tu niekada neatiduodavai viso savęs. Tavo gyvenime aš niekada nebuvau pirmoje vietoje, bet tu mokėjai tai meistriškai užglostyti savo švelnumu, apkabinimais, rūpesčiu. Tomis akimirkomis jausdavausi ypatinga, bet juk iš tiesų tai nieko nepakeitė - tai vis tiek buvo tik akimirkos.


Giliai širdyje visuomet žinojau, kad tai nesitęs amžinai, bet niekaip negalėjau tavęs paleisti. Kartais su ašaromis akyse sau tyliai kartojau, kad tai paskutinis kartas - aš esu verta daugiau, bet tie paskutiniai kartai niekada nesibaigdavo.


Nemeluosiu. Aš tavęs beprotiškai ilgiuosi. Kartais bandau savęs klausti kodėl. Ką tokio tu turėjai, be ko aš negaliu gyventi. Bet atsakymo iki šiol nerandu. Matyt, tai tiesiog jausmas - nepaaiškinimas, bet toks gilus ir svarbus, kad net skauda. Kartais aš paimu į rankas telefoną ir rašau tau žinutę, kurią visuomet ištrinu. Akimirką man palengvėja, o tada... pasidaro velniškai sunku.


Ir būtent tomis akimirkomis aš suprantu, kad esu verta daugiau. Būdama šalia tavęs išgyvenau daugybę jausmų, tačiau tai juk nebuvo laimė. Nes tikroji laimė yra būti su žmogumi, o ne šalia jo. Ir aš esu verta būti laiminga.  

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis