Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Nustojau paskui tave bėgiojusi, bet niekada nenustojau tavęs norėjusi

Aš tau parašiau pirmoji. Tiesą sakant, parašiau du kartus, nes į pirmąją žinutę tu taip ir neatrašei. Peržiūrėjau visas tavo nuotraukas, bet palaikinau tik kai kurias iš jų. Tam, kad neatrodyčiau taip trokštanti tavo dėmesio. 

Visuomet sakydavau tau komplimentus. Valandomis puošdavausi, kai žinojau, kad būsime toje pačioje vietoje ir susitiksime. Esu kvietusi tave praleisti savaitgalius kartu: ne dviese... su draugais, kad tai neatrodytų per daug beviltiška. Man atrodė, kad jeigu būtume kartu, mano gyvenimas pagaliau būtų laimingas. Palikau tau tiek daug vietos savo širdyje, kad ten nebegalėjo įsisprausti niekas kitas. 


Net ir tuomet, kai tu mane akivaizdžiai ignoruodavai, stengiausi užsimerkti ir to nematyti. Maniau, vieną dieną tai pasikeis. Man būdavo liūdna, kad atrašai tik tuomet, kai neturi kuo užsiimti. Bet kiekvieną kartą gavusi tavo žinutę aš vėl nušvisdavau. Nusivildavau, kai paskutinę minutę tu pranešdavai negalintis ateiti, bet jau kitą dieną pirmoji kviesdavau tave susitikti. 


Nuolatos teisinau tavo elgesį nes maniau, kad tu tiesiog bijai jausmų. Ir jeigu aš būsiu kantresnė, vieną dieną tu būsi mano. Aš tau labai daug leidau. Maniau, kad kažkada tu suprasi, koks esi man svarbus. Kažkada pradėsi mane vertinti taip, kaip aš vertinau tave. 


Bet po kurio laiko aš tiesiog pavargau. Nuolatinis bėgiojimas paskui tave mane išsekino. Tu niekada taip ir nepaprašei būti tavo mergina. Tu niekada nuoširdžiai nepasidomėjai kuo ir kaip aš gyvenu. Įsivaizduok... Tu net neparašei man pirmas. Niekada. Kartais tu būdavai šalia manęs, bet mes niekada taip ir nebuvome kartu. Ir kai nusprendžiau visa tai pabaigti, mintyse vis tiek tikėjausi...


Aš supratau, kad tavo gyvenime buvau tik dar viena visiškai nereikšminga detalė. Ir man buvo skaudu. Ne dėlto, kad esu tau nereikalinga. Man skaudu, nes aš taip ir nenustojau tavęs norėjusi. Kad ir kaip bandyčiau sau meluoti, mano jausmai niekur nedingo. Ne, daugiau aš tau neberašysiu, daugiau nekviesiu tavęs susitikti - aš juk suprantu, kad tarp mūsų nieko nėra ir negali būti. Bet jei reikėtų būti 100% nuoširdžia pačiai prieš save - ar aš atsilaikyčiau, jei tu ateitum pats? Tikriausiai... ne. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?