Pirmieji vestuvių metai - patys sudėtingiausi ir daugiausiai lemiantys

Paprastai pasakos baigiasi fraze “…ir gyveno ilgai ir laimingai.” Bet gyvenimas — ne pasaka. Ne veltui pirmuosius vedybinius metus psichologai vadina kritiniais. Ilgas ir laimingas gyvenimas neateina savaime — jį kuriame mes patys.

Reta pora šiandien tuokiasi, prieš tai nepagyvenusi kartu. Taigi, bendra buitis, didysis jaunos šeimos siaubas, jūsų nebeturėtų gąsdinti. Tu puikiai žinai jo įpročius, žinai, kada jis būna pats seksualiausias ir ką valgo pusryčiams, o jis nebekraupsta nuo kosmetikos gausos tavo vonios spintelėje ir susitaikė su tuo, kad atsikėlusi maždaug dvi valandas dar tebeplaukioji transo būsenoje. „Kas naujo?“ — mąstai po vedybų ceremonijos nusivilkdama baltą suknelę. Atrodo, kad išskyrus vestuvinį žiedą ant piršto ir naują pavardę (ir tai nebūtinai), nepasikeitė niekas. Ir vis dėlto, Cosmo pasitelkęs psichologus ir kitus jaunavedžius, atrado keletą kabliukų, už kurių kartais užkliūva naują statusą įgiję santykiai.


Supančiota amžiams


Gyventi susimetus tolygu visą laiką laikyti duris šiek tiek praviras. Žinoma, skyrybos visada skausmingos, nepriklausomai nuo to, ar jūsų ryšys juridiškai įteisintas, ar ne. Ir susituokus galima mestelėti: „Nepatiks — išsiskirsim“. Tačiau toks požiūris būdingesnis nesusitupėjusiems nebrendyloms, o ne laisvoms asmenybėms. Atsakingi žmonės supranta, kad santuoka — tai įsipareigojimas visam gyvenimui. Jei juridiškai ir galima tai padaryti keliolika kartų, tai prie altoriaus gali žengti tik kartą gyvenime. Ir tas kartas yra būtent dabar. Nenuostabu, kad ne vieną būsimą nuotaką ar jaunikį tokią akimirką apima panika.


„Tikrai mylėjau savo vyrą, — prisimena 29 metų pardavėja Indrė. — Bet iškart po vestuvių mane apėmė laukinė baimė. Gyvenime daug ką gali pakeisti — darbą, profesiją, gyvenamąją vietą, draugus, tačiau tardama „taip“ Dievo akivaizdoje įsipareigoji visam gyvenimui. O kas, jei vieną dieną liausiuosi jį mylėjusi? Jeigu mane pradės erzinti jo buvimas šalia arba paaiškės, kad jis yra visiškas lovelasas arba alfonsas? Ar tai tikrai yra pats geriausias variantas iš visų įmanomų? Netikėtai pačiai sau ėmiau pastebėti aplink daug žavių vaikinų ir vis sučiupdavau save galvojančią: „O kodėl ne tas arba anas?“ Mano abejones tarsi patvirtino per TV laidas ir žurnaluose aptiktos tikros istorijos apie nesusiklosčiusį šeimyninį gyvenimą ir išblėsusią aistrą.


Dažniau tokios abejonės apninka tuos, kurie susituokia labai jauni ir trumpai pradraugavę, tačiau apsaugotas nuo jų nėra nė vienas. Prisimenu, kai iškart po vedybų kas savaitę lėkdavau su savo irgi neseniai susituokusia drauge į naktinį barą, mūsų niekas negalėjo suprasti. Jei jau taip trokštame nuotykių, tai kurių galų tekėjome? Tačiau šiandien suprantu, kad tai anaiptol nebuvo nuotykių troškulys ar noras išsilakstyti. Veikiau reabilitacinis periodas, būtinas tam, kad perėjimas iš laisvo būvio į priklausomą netaptų pernelyg staigus ir skausmingas.


Flirtuodavau su kitais vaikinais, tačiau nė su vienu neužmegzdavau rimtesnių santykių. Kodėl tai dariau? Visų pirma, man reikėjo įsitikinti, kad net santykiams nesusiklosčius, aš dar turiu šansų susirasti kitą ir kad mano akcijos vyrų biržoje po vedybų nenukrito visai beviltiškai. Kita tokio „žmonėjimosi“ priežastis buvo noras pasitikrinti, ar mano pasirinkimas iš tiesų optimaliausias. Su kokiu palengvėjimu parskrisdavau namo, supratusi, kad tarp gausybės flirtuojančių vyrukų neatsirado nė vieno, kuriuo norėčiau pakeisti savo išrinktąjį. Bent kartą per pusmetį pasižmonėti su drauge išeiname ir dabar, praėjus net 15 metų nuo vedybų. Tačiau su vis didesniu tinguliu. „Gal reikėtų išeiti į miestą?“ — sako ji. „Reikėtų,“ — nutęsiu aš, ir abi plačiai nusižiovaujam.


Būtinybė tikrintis dingsta, kai atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi ir savo santykiais. Abejonės — pats natūraliausias dalykas bet kuriam mąstančiam žmogui. Tačiau jei abejonių periodas užsitęsia pernelyg ilgai, gali būti, kad pasirinkimas iš tiesų nėra labai teisingas.


Statusas įpareigoja


Po vedybų kažkas keisto nutinka su jūsų draugais ir pažįstamais. Draugės nustoja tave kviesti į pižamų vakarėlius, o jo draugai pamiršta jam nupirkti bilietą į krepšinio varžybas. Nejučia atsiduriate savotiškoje izoliacijoje. Kai išgirsti drauges besidalijant įspūdžiais iš pastarojo mergvakario, pasijunti užmiršta ir įskaudinta. Nejaugi vestuvinis žiedas ant tavo piršto ir – ienės priesaga pavardėje gali sugriauti ilgus metus puoselėtą moterišką draugystę? Mažai tikėtina, kad draugės, apimtos pavydo dėl tavo sėkmingos santuokos, tokiu būdu bando atsikeršyti. Tiesiog jos nuoširdžiai įsitikinusios, kad ištekėjusios moters prioritetai turi būti kitokie. „Nejaugi tau tai įdomu?“ — nuoširdžiai nustemba jos, kai pasipiktini, jog nepakvietė tavęs kartu pasivaikščioti po pavasarėjantį miestą. Jos mano, kad tau kur kas smagiau vaikščioti susikibus už rankučių su savo išrinktuoju. Dar skaudžiau tokią izoliaciją išgyvena vyrai. Jei draugai nustoja kviesti juos į vyriškus pasisėdėjimus prie alaus, jie ima įsivaizduoti esą paspausti po padu.


Visuomenės įsivaizdavimas, kas dera ir kas nedera susituokus, vis dar gana gajus, nors ir atrodo, kad stereotipai keičiasi. Ir ši nuostata nėra visai be pagrindo. Normalu, kad ką tik susituokę žmonės nori daugiau laiko praleisti kartu. Tam ir buvo sugalvotas medaus mėnuo. Šiuo atveju viskas priklauso tik nuo jūsų noro vėl grįžti pas draugus. Tikro noro, o ne apsimestinio. Jei bendraudami su draugais, jūs vis dar laikotės už rankučių ir negalite atitraukti vienas nuo kito akių, gal geriau tai daryti vienumoje. Pernelyg susilipusios porelės tikra rakštis linksmoje ir laisvoje kompanijoje.


Mes neretai perlenkiame lazdą, bandydamos įrodyti sau ir kitiems, kad vis dar esame tokios pat laisvos, kaip ir iki santuokos. „Stengiausi dalyvauti visose draugių susiėjimuose, — prisimena prieš 4 metus ištekėjusi Dalia. — Nepasakyčiau, kad visada to be galo troškau. Tiesiog bijojau, kad jos neimtų manęs laikyti nuobodžia namų višta.


Kartą susipažinusios bare su maloniais vyrukais, mes nutarėme vakarą pratęsti jų bute, ir visi suvirtome į taksi. Tačiau belėkdama tamsiomis miesto gatvėmis nežinia kur ir nežinia ko, ūmai atsitokėjau. Ką aš darau? Ar tikrai to noriu? Supratau, kad elgiuosi kaip paskutinė kvailė ir paprašiau taksistą sustoti prie mano namų. Keisčiausia, kad draugės nė kiek nesmerkė mano davatkiškumo. Jos pripažino, kad mano nuolatinis troškimas būti su jomis netgi privertė suabejoti, ar mano santuoka iš tiesų nusisekusi.“


Ištekėjus draugų izoliaciją netikėtai pakeičia priverstinis buvimas ten, kur anksčiau gal ir kojos nebūtum kėlusi. Kalbu apie naująją giminę. Nors jūs ir laikėte save pora, tavo dalyvavimas jo giminės susiėjimuose nebuvo privalomas. Dabar ir į anytos vardadienius, ir sveikinti jo tetulės su penkiasdešimtuoju jubiliejumi privalote eiti drauge. Ir tikrai neatsimuši anksčiau puikiai veikusiais pasiteisinimais, kad turi daug darbo ar tiesiog esi prastos nuotaikos. Antraip tavo mielasis turės atlaikyti laviną užuojautos ir nuoširdaus susirūpinimo dėl nevykusios santuokos. Jei tavo vyro pareigos reprezentacinės, privalėsi lydėti jį ir į visus oficialius renginius, pristatymus ir vakarėlius. Teks bendrauti su verslo partneriais ir palaikyti malonų pokalbį su jo bosu, net jei visa tai tau kelia beviltišką nuobodulį. Tiesa, paprastai šios pareigos vargina tik itin intravertiškas būtybes. Kitos tai vadina galimybe praplėsti pažinčių ratą ir užmegzti naudingų kontaktų.


Kur tu pabėgsi, mieloji?


Spaudas pase ir bažnytinė priesaika jūsų santykiams suteikia saugumo. Ir tai puiku. Juk būtent to ir siekiame, ar ne? Tačiau saugumas visada velka paskui save ne itin malonų šleifą — nuobodulį. Jeigu jūs iki santuokos du metus sėkmingai gyvenote drauge išvengdami rutinos, kodėl ji turėtų įsimesti dabar? Iš tiesų rutiną santykiuose gimdo ne bendra buitis ar nuolatinis buvimas kartu, o jausmas, kad partneris niekur nepabėgs. Tai kurių galų stengtis?


Draugystės pradžioje stengiamės sužibėti visomis vaivorykštės spalvomis, demonstruojam savo žavesį, intelektą, humoro jausmą. Apsigyvenę kartu vaidiname puikios partnerės vaidmenį — ar matai, kokia aš tolerantiška, švelni, supratinga ir miela? Jis irgi savo ruožtu stengiasi įrodyti esąs vyriškiausias, seksualiausias ir protingiausias iš visų galimų kandidatų. Tačiau ar teko matyti bent vieną teterviną, kuris tebešoktų tuoktuvių šokį ir pasibaigus poravimuisi?


„Pastebėjau, kad praėjus metams po vestuvių mūsų santykiai gerokai pasikeitė, — prisipažįsta kirpėja Oksana. — Jis nebedovanoja man gėlių be jokios progos, nekviečia kartu papietauti ir nesistengia manęs nustebinti. Aš irgi lioviausi su juo flirtuoti. Pamiršau seksualius apatinius ir nebejaučiu jokio noro šokti jam striptizą. Mes nebesikalbam iki ryto prie vyno taurės, kaip būdavo anksčiau. Ar tai reiškia, kad mūsų karšti jausmai išblėso?“


Gal ir nėra blogai, kad vieną dieną pagaliau galime atsipalaiduoti ir baigti maivytis vienas prieš kitą. Tačiau ne paslaptis, kad vyrai neretai pernelyg apsileidžia, pasiekę trokštamą tikslą, ir liaujasi vertinti tai, ką turi. Mano draugė Roma patyrusi tokį atšalimą sėkmingai pritaikė pavydo terapiją.


„Žinau, kad šį metodą turbūt pasmerktų rimti šeimos santykių specialistai, bet man ir mano draugėms jis labai padėjo, — sako ji. — Kai mano vyras nepraėjus nė pusmečiui po vedybų vakarus su manimi iškeitė į televizorių ir draugus, nutariau jam priminti, kad tebesu gyva. Kartą parsinešiau puokštę gėlių. „Iš kur?“ — burbtelėjo jis. „Ai, nusipirkau,“ — atsakiau aš. Rytą eidama į paskaitas apsivilkdavau seksualiausius apatinius ir imdavau staipytis prieš veidrodį, apsimesdama, kad nepastebiu jo įtaraus žvilgsnio. Paduodama jam vakarienę svajingai šypsodavausi, o jo monologo vidury lyg iš miegų pabudusi klausdavau: „Kažką sakei?“ Suskambus telefonui išsinešdavau jį į kitą kambarį ir su drauge kalbėdavausi pašnibždomis. Lioviausi zirzti, kad jis vakarais palieka mane vieną. „Žinoma, eik, susitik su draugais. Aš paskaitysiu knygą,“ — entuziastingai tariau pastarąjį kartą, kai jis susiruošė į krepšinio varžybas. Tai buvo paskutinis lašas į jo abejonių taurę. Po pusvalandžio jis kaip vėjas įsiveržė į mūsų miegamąjį ir ėmė uosti orą kaip medžioklinis šuo, šventai įsitikinęs, kad ką tik čia buvo kitas vyras. Nors nieko įrodyti jam nepavyko, nuo tada jis tapo man gerokai atidesnis.“ Svarbiausia, kad visi tariamos neištikimybės įrodymai būtų tik įsivaizduojami. Jei pernelyg užsižaisi ir įsivelsi į rimtą romaną, tai veikiau taps ne gelbėjimosi ratu jūsų santykiams, o akmeniu po kaklu.


Svarbu išmokti atskirti, ar vyras, laimėjęs tave kaip medžioklės trofėjų, iš tiesų darosi abejingas, ar tai tėra natūralus perėjimas į kitą santykių etapą. Paprastai vyrai labiau linkę įrodinėti meilę darbais, o ne žodžiais. Jo manymu, negali būti tikresnio meilės įrodymo už tą, kad jis vieną dieną ryžosi būtent tave nusivesti prie altoriaus. Juk šiuo žingsniu jis manosi pasakęs viską — tai, kad esi gražiausia, geriausia, protingiausia ir nuostabiausia visame pasaulykje. Ar verta šio žingsnio reikšmingumą menkinti kažkokiais papildomais žodžiais ar gestais? “Juk aš tau jau kartą sakiau, kad tave myliu. Jei kažkas pasikeis, būtinai informuosiu,“ — kartą pareiškė vienas vyras, kai jo žmona pasiskundė jau 20 metų negirdėjusi meilės prisipažinimo. Kartais užuot virkavus dėl sumažėjusio dėmesio, vertėtų tiesiog pasidžiaugti tuo, kad jūsų ryšys perėjo į naują — saugumo ir pasitikėjimo fazę. Kad gali šalia jo pagaliau gali būti tiesiog savimi — kartais pikta, kvaila, pavargusi ar negraži, ir tau visai nebūtina stengtis kažką įrodinėti. Leisk ir jam pailsėti po tuoktuvių šokio. Manau, kad nuoširdus rūpestis svarbesnis už dirbtinį dėmesį. Kai šaltą žiemos rytą randi kieme nuvalytą ir pašildytą mašiną, tai sujaudina daug labiau nei pats rafinuočiausias komplimentas.


Žaidžiame šeimą


Kol nesate susituokę, tebesijaučiate esą savarankiški ir nepriklausomi. Išsaugote savo pomėgius, draugus, įpročius. Po vedybų nejučia imate skirstytis vaidmenimis. „Nesuprantu, kodėl turėčiau lyginti jo marškinius, plauti indus ar pasitikti jį su garuojančia vakariene? — klausia Akvilė. — Ar tai yra tokios neginčijamos žmonos pareigos, kad privalau jas vykdyti net to nenorėdama?“ Jos vyras nelinkęs to dramatizuoti. „Jei aš sunkiai dirbu ir uždirbu daugiau už ją, o visus pinigus dedu į bendrą šeimos iždą, argi negaliu reikalauti, kad ji būtų aktyvesnė buityje?“


Mūsų kartai šeimyninių vaidmenų dilema iškyla itin aštriai. Todėl, kad mūsų tėvų ir senelių šeimose buvo pernelyg aišku, ką turi daryti gera žmona ir geras vyras. Įpratome matyti prie viryklės besisukiojančias mamas. Įpratome vilkėti jų išskalbtus ir išlygintus drabužius ir mėgautis švara ir tvarka, kurias sukurdavo jų rankos. Tai buvo taip pat savaime suprantama, kaip ir tai, kad tėvas išlaikydavo šeimą, kaldavo į sieną vinis, taisydavo čiaupus ir kasdavo žemę kolektyviniame sode. Tačiau situacija keičiasi.


Mūsų karta vis daugiau kalba apie partnerystę. Nieko nebestebina daugiau už vyrus uždirbančios moterys, ar vyrai, gaminantys vakarienę. Tačiau nepaisant kalbų ir pastangų pereiti į naują santykių lygį, stereotipai nesąmoningai mums pakiša koją. Psichologų manymu, net ir to nenorėdami, mes dažniausiai perkeliame į savo santuoką tėvų gyvenimo modelį. Gal todėl neatitikimas tarp deklaruojamo ir realaus gyvenimo sukelia tokį įniršį. „Kodėl turėčiau rinkti tavo išmėtytus daiktus!“ — burbi nuolat, tačiau nepaisant to, juos ir toliau renki.


Psichologai mėgsta prisiminti klasikinį „šlepečių“ pavyzdį, kuris itin ryškiai parodo, kaip mūsų gyvenimą veikia iš vaikystės atsinešti vaizdiniai. Viena jauna žmona mirtinai susipyko su savo vyru, kai šis paprašė, jog ji paduotų šlepetes. „Aš tau ne tarnaitė ir ne koks nors šuo! — šaukė ji. Užaugusi despoto tėvo ir paklusnios motinos namuose, tokį prašymą ji suvokė kaip didžiausią pažeminimą. Tuo tarpu vyras neįstengė suvokti jos įniršio. Mat, jo šeimoje buvo įprasta, kad iš darbo grįžusį pavargusį tėvą motina pasitikdavo tarpduryje, paduodavo jam šlepetes ir išvirdavo arbatos. Tai buvo ritualas, kurį visa šeima suvokė kaip rūpesčio ir dėmesio vienas kitam ženklą. Kaip ir tai, kad po vakarienės tėvas visada suplaudavo indus.


Galbūt šitą vaidmenų krizę išgyventi būtų paprasčiau, jei mažiau teoriškai svarstytume apie tai, kas dera ar nedera sutuoktiniui. Kai iš tiesų myli žmogų, malonu pavaišinti jį vakariene, pamasažuoti nugarą ar išlyginti jo marškinius. Tik svarbu, kad tai, ką šiandien darome iš meilės, ilgainiui nevirstų nuolatine ir slegiančia pareiga. Vakarinis baubimas: „Ir vėl nieko neparuošei vakarienės!“ nieko gero nežada. Tu turi teisę kartais būti pavargusi ar be ūpo. Suaugęs žmogus tikrai nemirs iš bado neradęs nieko ant viryklės. Pasidalijimas pareigomis — susitarimo reikalas. Svarbiausia nesivadovauti neginčijama nuostata: „O mano namuose būdavo taip.“ Ir taškas. Jei nestokojate tolerancijos ir meilės vienas kitam, kiekvieną tašką galima paversti daugtaškiu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis