Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Gyvenimas kartu ar mes - sugyventiniai: kodėl kartais tai geriau, nei santuoka

Santuoka daug kam atrodo atgyvena, bet vienatvė irgi slegia. Todėl vis populiaresnis tampa gyvenimas susimetus — lyg ir aukso viduriukas tarp įsipareigojimų bei laisvės. COSMO tiria partnerystės pranašumus ir trūkumus.

Trisdešimtmetė Alina prieš 10 metų ištekėjo, pagimdė vaiką ir po ketverių metų išsiskyrė. Santuoka nusivylusi moteris jau trejus metus gyvena susimetusi. Tačiau ir sugyventinės statusas jai ėmė kelti abejonių.

“Kaip ir visos nesusitupėjusios merginos, troškau baltos suknelės, nuometo ir -ienės priesagos. Tikriausiai tik dėl to ir ištekėjau padraugavusi vos kelis mėnesius. Deja, su vyru buvome visiškai skirtingi. Jam vis dar rūpėjo vakarėliai, draugai ir linksmybės, o aš rūpinausi ką tik gimusiu kūdikiu.

Kai faktai apie vyro neištikimybę pradėjo badyti akis, išsiskyriau. Todėl į svaičiojimus apie atsakomybę, kurią neva suteikia spaudas pase ir priesaika prie altoriaus, žvelgiu labai ironiškai.

Kostą, dabartinį savo sugyventinį, sutikau praėjus porai metų nuo skyrybų. Jis neskubėjo man pirštis, aš irgi nesisiūliau — pakako ankstesnės santuokinio gyvenimo patirties. Jau trejus metus gyvename susimetę, laukiuosi kūdikio.

Kol pastojau, sugyventinės statusas man visai patiko, bet dabar pradedu nerimauti. Nežinau, katro pavardę duoti vaikui. Ar jo netraumuos, kad jis nesantuokinis? O kas bus, jeigu Kostas sumanytų mus palikti arba jį palikti nuspręsčiau aš? Pasitikiu juo, bet negaliu būti tikra, kad apimtas nuoskaudos dėl iširusių santykių jis nenutartų palikti mane be nieko. Galėtume įregistruoti partnerystės sutartį, bet kuo ji skiriasi nuo civilinės santuokos?”

Naujos tradicijos

Prieš pusę amžiaus niekam į galvą nebūtų šovusi mintis svarstyti panašių dilemų. Santuoka buvo vienintelė teisėta ir visiems suprantama priežastis gyventi kartu. Tačiau Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto (LFSI) duomenimis, maždaug prieš dešimtmetį neregistruotos santuokos nepaprastai išpopuliarėjo. Manoma, tai lėmė nestabili ekonomikos būklė ir sparčiai populiarėjantis vakarietiškas gyvenimo būdas.

Šiaurės Europoje 1 iš 4 kartu gyvenančiųjų porų yra sugyventiniai. Kanadoje per pastaruosius 10 metų norinčiųjų tuoktis sumažėjo du kartus. Šiuo metu Lietuvoje sugyventiniai yra kas keturiolikta kartu gyvenanti pora. Ypač toks gyvenimo būdas populiarus tarp jaunų žmonių: kas trečia sugyventinių pora mieste yra 20—29 metų.

Viena iš priežasčių rinktis tokį gyvenimą — vis didėjantis nusivylimas tradicine santuoka. 1990 metais nuomonei, kad santuoka — atgyvenęs dalykas, pritarė 9 procentai, o 1999-aisiais — jau 21 procentas apklaustųjų. O kaip nenusivilsi, jei tikimybė pragyventi visą gyvenimą su tuo pačiu žmogumi kasmet katastrofiškai mažėja? Per pastaruosius dešimt metų skyrybų ir vedybų santykis smarkiai pakito: dešimčiai vedybų tenka nebe 3,4, o 6 skyrybos. Tad gal iš tiesų geriau išbandyti keletą variantų netepliojant dokumentų?

Argumentai ir faktai

Bandymas paneigti šimtmečių tradicijas sukelia daugybę diskusijų. COSMO interneto svetainėje ši tema taip pat buvo viena populiariausių. Vienos mūsų skaitytojos tikina, jog santuoka prieštarauja laisvai žmogaus prigimčiai, kitų nuomone, kol kas žmonija nieko geriau neišrado.

COSMO, pasitelkdamas statistiką, skaitytojų patirtį ir psichologės psichoterapeutės Aurelijos Markevičienės komentarus, bando įvertinti, ar teisingi labiausiai paplitę stereotipai apie partnerystės bei santuokos skirtumus.

1. Sugyventinių statusą dažnai renkasi tie, kurie jau spėjo nusivilti santuoka. Psichologė Aurelija Markevičienė linkusi griežtai atskirti dvi sugyventinių grupes. Vieną jų sudaro jauni žmonės, kurie pagyvena nesusituokę bandydami vienas kitą pažinti, kitą — tie, kurie jau yra išbandę santuoką ir bijo dar kartą suklysti. Pastarieji paprastai laikosi nuostatos, jog antroji santuoka turi būti ideali. Tokie reikalavimai kelia įtampą, juo labiau kad santykius komplikuoja ir kontaktas su ankstesne šeima, pavyduliavimas (o gal savo pirmąją jis mylėjo labiau?). Santuokos planai atidedami.

2. Pagyvenus kartu iki vedybų sumažėja skyrybų tikimybė. Kitose Europos šalyse partnerystė suvokiama kaip santuokos alternatyva, o Lietuvoje ji labiau praktikuojama kaip pabandymas iki vestuvių.

“Kol vaikštau į pasimatymus, viskas atrodo kone idealu, tačiau sumetus skudurus išlenda į paviršių ir ne patys gražiausi bruožai. Tada ir sprendžiu, ar esu pasirengusi gyventi su tuo žmogumi”, — aiškina Vlada.

Logiška. Tačiau statistika stulbina. Išsamių užsienio tyrimų duomenimis, žmonės, išbandę neįteisintą gyvenimą kartu, kur kas dažniau pykstasi, mažiau bendrauja, o jų partnerystė — ne tokia stabili.

Psichologė Aurelija Markevičienė nelinkusi manyti, jog gyvenant susimetus partnerį galima pažinti taip pat gerai, kaip ir susituokus. Pasak jos, sugyventiniai, skirtingai nei sutuoktiniai, vis dėlto stengiasi vienas kitam rodyti tik šviesiąją pusę.

Tyrimų duomenimis, jei bent vienas partneris įgijęs neregistruoto gyvenimo patirties, tikimybė, jog santuoka iširs, padidėja 50 procentų. Kodėl? Psichologų nuomone, gyventi nesusituokę apsisprendžia tam tikro tipo žmonės — tie, kurie labiau abejoja partnerystės stabilumu. Net ir susituokę jie mažiau linkę įsipareigoti, todėl rečiau leidžiasi į kompromisus ir dažniau renkasi skyrybas.

Tačiau dažnesnės skyrybos, pasak Aurelijos Markevičienės, — nebūtinai negatyvus reiškinys: “Tokios poros populiarios tarp laisvesnių žmonių, kurie mažiau pasiduoda aplinkos tradicijų įtakai. Vadinasi, jiems lengviau ryžtis priimti sau palankų sprendimą. Tradicinės šeimos neretai bijo daryti tai, ko iš tiesų norėtų”.

3. Visos moterys trokšta ištekėti, bet pasiduoda vyrų spaudimui. Paplitusi nuomonė, esą tokį gyvenimo būdą psichologiškai ar materialiai stipresnis partneris primeta silpnesniajam, tradiciškai vyrai — moterims.

Įdomi statistika: Lietuvoje sugyventiniais save vadina 3,4 procento vyrų ir 3 procentai moterų. Tas beveik pusės procento skirtumas įrodo, kad net gyvendamos partnerystės statusu kai kurios moterys įvardija save kaip ištekėjusias.

“Manau, gyvenimas nesusituokus — pataikavimas vyrui, — teigia interneto svetainėje Ela. — Panelės, tvirtinančios, kad joms ir taip gerai, manęs neįtikina, nes giliai širdyje kiekviena svajoja ištekėti.” Psichologė šią situaciją aiškina taip: “Tradiciškai iniciatyvos kurti šeimą tikimasi iš vyro — jis turi pirštis. Todėl jei šeima gyvena nesusituokusi, manoma, kad to norėjo vyras, o moteriai šis vaidmuo buvo primestas.”

Tačiau vadovautis tokiu požiūriu ne itin išmintinga. “Tikimasi, kad atsakomybę už šeimos sukūrimą prisiims tas, kuris neretai yra nesubrendęs jokiai atsakomybei, — komentuoja Aurelija Markevičienė. — Jei moters tokia situacija netenkina, reikėtų išsakyti savo poziciją, užuot tuščiai laukus, kol jis pasipirš. Jei abi pusės neranda bendro sprendimo tokiu svarbiu klausimu, veikiausiai jų santykiai neturi ateities.”

4. Santuoka — rutinos priežastis, o rutina laidoja meilę. Tokiu požiūriu vadovaujasi dažna šiuolaikinė pora. Pasak jų, žinojimas, kad partneris bet kada gali trenkti durimis ir išeiti, verčia pasitempti ir puoselėti santykius. Su tokia nuomone sutinka ir psichologė.

“Gyvenimas nesusituokus skatina pasitempti, labiau stengtis dėl savo partnerio. Santuokoje dažnesni atvejai, kai žmonės kartu tebegyvena iš įpročio. Žmonės, kurie gyvena nesusituokę, neretai linkę ieškoti kitų atramų, ne tik šeimos. O tai apsaugo santykius nuo nuobodulio.” Statistika patvirtina: nesusituokusios poros dažniau mylisi.
Nevaikiški vaikų reikalai

Vaikai dažnai tampa priežastimi pakeisti nusistovėjusį statusą. “Tuoktumėmės tik tuo atveju, jei gimtų vaikas”, — tvirtina dauguma COSMO apklaustųjų. Tik trečdalis Lietuvos sugyventinių šeimų augina nepilnamečių vaikų. Prieš 10 metų nesantuokinių vaikų buvo trigubai mažiau. Sociologų teigimu, tai — savotiška grandininė reakcija. LFSI tyrimų duomenimis, nepilnoje šeimoje ar neregistruotoje santuokoje gimę vaikai du kartus dažniau ir patys nusprendžia gyventi nesusituokę. Kadangi tokių vaikų daugėja, gausės ir neregistruotų santuokų.

Liūdnoka, kai tradicinės vertybės griūva, tačiau vaikui tokia situacija iš dalies palanki: kai partnerystė tampa norma, jis jaučiasi toks pat normalus kaip ir tradicinėse šeimose augantys vaikai. Psichologės Aurelijos Markevičienės manymu, spaudo vaidmuo vaikui gerokai perdedamas. Skubėjimas tuoktis dėl vaikų gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.

“Vaiko savijauta priklauso ne nuo formalių, o nuo tikrų santykių, — teigia ji. — Jei tėvai kartu jaučiasi gerai, vaikui irgi bus gera. Dažna pora ryžtasi keisti savo statusą pradėjusi lauktis vaikų. Žinodamas, kad tapo tėvų santuokos priežastimi, vaikas sąmoningai ar nesąmoningai jaučiasi atsakingas už tuos santykius. Tokia atsakomybė slegia. Tokiu atveju geriau tuoktis ne laukiantis, o vaikams paaugus — jie dalyvauja tėvų vestuvėse ir mato, kad šie tuokiasi todėl, kad patys taip nusprendė.”

Neverta nuogąstauti ir dėl to, kad toks gyvenimas sukels vaikui juridinių keblumų. Pasak advokatės Jūratės Zabielaitės, tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams nepriklausomai nuo to, ar šie gimė santuokoje. Tėvas ir motina lėšų vaikui išlaikyti skiria proprocingai savo turtinei padėčiai. Tačiau skirtingai nei nutraukus santuoką, vaiko motina neturi teisės reikalauti, kad vaiko tėvas išlaikytų ir ją. Pavardė vaikui suteikiama abiejų tėvų susitarimu. Jeigu jiems susitarti nepavyksta, ginčą sprendžia teismas.

O gal geriau vienai?

Esama žmonių, kurie suvokdami buvimo kartu trūkumus renkasi trečiąjį kelią: pasimatymų maratoną. “Vienišių daugėja, nes vyrai pernelyg išlepę, įpratę tik imti, o ne duoti, — COSMO interneto svetainėje piktinasi mūsų skaitytoja Ramunė. — Štai kodėl neskubu su kuo nors susieti savo gyvenimo. Moters laimė — ne vyro meilė.”

Nuostata, kad moteris gali būti laiminga tik tada, kai jos šoną šildo vyriškis, tampa atgyvena. Šveicarijoje, Prancūzijoje net tarp sutuoktinių labai populiaru turėti atskirus butus ir susitikinėti tik savaitgaliais. Jie įsitikinę, jog tai padeda išsaugoti nepriklausomybę ir išvengti santykius žudančios rutinos.

Anglijoje apklausus 4500 moterų ir vyrų, paaiškėjo, kad niekada netekėjusių moterų psichikos sveikata tokia pat puiki kaip ištekėjusiųjų ir kur kas geresnė nei išsiskyrusiųjų ar susimetusiųjų.

Net 25,5 proc. netekėjusių moterų laiko save laimingomis, tuo tarpu iš išsiskyrusiųjų tokia būsena gali pasidžiaugti tik 15,5 proc. Tiesa, Lietuvoje vienišių ideologija dar neįleido šaknų — RAIT liepos mėnesį atliktos apklausos duomenimis, net 95 procentai lietuvių labiausiai pasitiki šeima (registruota ir neregistruota). Tegul ir sakoma, kad žmogus gimsta ir miršta vienas, noras jausti šalia artimą petį tebėra stiprus.

Kada natūralus dalykas virto nuodėme?

Gyventi nesusituokus — ne mūsų amžinininkų išradimas. Konkubinatas (liet. k. “on cubere” — “gulėti kartu”) buvo populiarus senovės Graikijoje, Romoje, Kinijoje. Tik krikščionybė tokį ryšį paskelbė gyvenimu nuodėmėje. Lietuva — ne išimtis.

1863—1904 metais Žemaičių dvasinė konsistorija užregistravo 1973 bylas dėl ištvirkusio gyvenimo būdo. Teismas sugyventiniams skirdavo dvasinę atgailą — 7 arba 14 dienų jie praleisdavo parapijos prieglaudoje kiekvieną dieną melsdamiesi: vieną dieną klūpėdami, kitą — gulėdami kryžiumi. Deja, nei dvasinė atgaila, nei sutuoktinio mirtis nesuteikdavo jiems galimybės įteisinti santuoką — kanonų teisė draudė tuoktis buvusiems ar esamiems sugulovams.

Tūkstančiui katalikų Kauno gubernijoje tekdavo 5,6 nesantuokinio vaiko. Įstatymai draudė suteikti jiems tėvo pavardę, paveldėti motinos ar juo labiau tėvo turtą, tapti kunigu. Bažnyčia sugyventinius persekiojo, tačiau žmonės juos vertino palyginti palankiai — jie vienas kitą vadino vyru ir žmona, o aplinkiniai neretai atsisakydavo liudyti prieš juos bylose.

Statusų svarstymai

COSMO skaitytojos argumentuoja, kodėl susimetus gyventi geriau nei susituokus. Ir atvirkščiai.

“Vyrams labai patogu: ir valgyti paruošta, ir namai sutvarkyti, ir meilužė po ranka, o įsipareigoti nereikia. Santuoka moterims suteikia visai kitokį statusą — net gydytojai kitaip vertina, jei gimdai būdama -ienė”, — Brigita.

“Santuoka — gražus būdas paskelbti pasauliui apie savo meilę ir įsipareigojimus iki gyvenimo pabaigos. Jeigu žmogus gėdijasi partnerį pavadinti sutuoktiniu, vadinasi, jų santykiai nėra geri. Santuoka nieko nesugadins, jeigu pats neapsileisi”, — Tuvija.

“Nėra gražesnės sąjungos ir stipresnių įsipareigojimų nei tie, kurie gimsta iš jausmų. Kaip tik jausmai, o ne oficialus raštas yra didžiausia saugumo garantija. Tuoktis skuba tos, kurios nepasitiki savimi arba savo partneriu”, — Marija.

“Tie, kurie neigia santuokos svarbą, neigia savo šaknis ir galbūt užsiima saviapgaule”, — Laima.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?