Tapau paleistuve, išardžiusia dvi santuokas

Roksana, 33 metų filologė, tikina patyrusi visokiausių meilės konfigūracijų — nuo trikampių iki penkiakampių.

Kai pasakoju savo istoriją, visus stebina mano pašaipus tonas. O kas man lieka? Humoras — vienintelis būdas neišskysti. Nežinau, kas lėmė šitas nesibaigiančias mano gyvenimo dilemas — netikusi karma ar Svarstyklių ženklas, — tačiau, atvirai kalbant, man visa tai jau gerokai pabodo.

Meilė buvo ryški

Pirmąsyk ištekėjau būdama dvidešimties. Tuomet jaučiausi pakankamai subrendusi santuokai — jokie tėvų bei draugių atkalbinėjimai neveikė. Mano begalinės aistros objektas buvo fantastiškai gražus bendraamžis, studijavęs tos pačios aukštosios mokyklos Istorijos fakultete.

Visos lituanistės ėjo dėl jo iš proto. Kai gražuolis išsitraukdavo gitarą ir imdavo dainuoti ilgesingas balades, aptirpdavome lyg ledų porcijos saulėkaitoje. Jis pakeldavo nuo gitaros savo rudas akis ir įsmeigdavo tiesiai į mane. Tokiomis akimirkomis mirdavau iš pasididžiavimo: “Jis nori manęs!” Porą mėnesių pravaikščiojom susikibę už rankučių Neries krantine, o vieną tokį romantiškai studentišką vakarą prie laužo pagaliau pasipiršo. Sudainavo specialiai man sukurtą dainą. Žinoma, kad atsakiau jam “taip”.

Kokį pusmetį jis vis dar neįstengė atitraukti nuo manęs savo rudų akių, nematydamas nei skurdžios studentiško šeimyninio bendrabučio buities, nei prisvilusios vakarienės (šeimininkė visada buvau nekokia, bet ar tai svarbiausia?), o paskui jo žvilgsnis ėmė kažkaip keistai klydinėti į šalis. Ir ne tik jo — pastebėjau, kad beveik pusė bendrabučio koridoriuose sutiktų merginų prasilenkdamos su manimi kaltai nuleidžia akis.

Ėmė sklisti paskalos apie mano mylimo vyro herojiškus žygius į svetimas lovas. Tačiau jis dievagojosi mylįs tik mane. “Ar aš kaltas, kad jos visos mane įsimyli? — piktindavosi. — O paskui manęs negavusios skleidžia tas bjaurias paskalas.”

Tikėjau juo. Kaip gali netikėti vyru, kuris vos ne kasdien neša gėlių ir kuria tau (bent jau tuomet naiviai tikėjau, kad man) dainas? Neturėjau nei noro, nei laiko jį tikrinti ar sekti — reikėjo juk kažkam pasirūpinti ir šeimos biudžetu. Redagavau tekstus, verčiau, spausdinau — tie atsitiktiniai uždarbiai vis leido šiaip ne taip išgyventi.

Tuo tarpu mano mielasis laisvalaikiu vis brazdino gitarą ir kūrė labai jau vidutiniškas eiles. Maža to, ėmė priekaištauti, kad man rūpi tik pinigai, kad esu užprogramuota karjeristė ir kad visiškai nesuprantu jo poetiškos sielos. Užtat labai gerai jį suprato viena mano draugė.

Jiedu kartu virdavo valgyti, eidavo apsipirkti, diskutuodavo apie meną ir gyvenimo niekingumą, o vieną kartą užtikau juos besibučiuojančius bendrame duše. Patekau į meilės trikampį. Tai nebuvo perkūnas iš giedro dangaus. Tiesą sakant, man netgi palengvėjo, nes pagaliau nušvito akys ir pasijutau išsilaisvinusi iš jo hipnotizuojančios įtakos.

Skausmingos skyrybos

Kaip tik tuo metu artimiau susidraugavau su vienu klientu, kuriam rašiau reklamos tekstą. Jis buvo visiška mano gražuoliuko priešingybė — ne itin išvaizdus, žemas, pilkaakis, bet labai vyriškas ir tvirtas. Jis žinojo, ko nori. O norėjo tuo metu manęs.

Regimantas turėjo nuosavą firmą ir, deja, “sukomplektuotą” šeimą — gydytoją žmoną ir dvi dukrytes. Bet man tai nelabai rūpėjo: juk neketinau už jo tekėti, norėjau tik atkeršyti savajam ir vėl pasijusti mylima moterimi. Tačiau jausmai kaip tie durpynų gaisrai — įsižiebia nuo menkniekio, o paskui nebesuvaldysi.

Aš vėl įsimylėjau. Tik šį kartą viskas buvo kur kas sudėtingiau: aš, mano vyras, Regimantas, jo žmona ir dar mano draugė... Meilės trikampis virto penkiakampiu. Ši dviprasmė padėtis truko apie metus. Beje, draugė greitai atsisijojo, nes maniškis, pajutęs, kad slystu iš rankų, staiga tapo labai ištikimas. Tačiau manęs tai nebejaudino. Kita vertus, skirtis vis nesiryžau. Negalėjau susitaikyti su mintimi, kad ta didžiulė pirmoji meilė ėmė ir išnyko be pėdsako. Tikėjausi, kad ji grįš ir viskas vėl stos į vietas.

Deja, praleidusi su Regimantu fantastiškas atostogas užsienyje supratau, kad mano santuoka iš tiesų mirusi. Pradėjau skyrybų procesą. Sunku ir prisiminti visas pamazgas, kurias tuo metu ant mano galvos išliejo poetiškasis bei dvasingasis mano eksvyras. Aplinkinių akyse jis tapo šventuoju, o aš — paleistuve, išardžiusia iš karto dvi santuokas.

Žinoma, man buvo skaudu. Ėmė kankinti depresija, be vaistų neužmigdavau. Vienintelis Regimantas mane suprato ir palaikė. Beje, kalbėdamas apie išardytą antrąją santuoką, mano vyras kiek paskubėjo — Regimantas skirtis neketino. Bent jau kol kas. Maža to, ėmė atsargiai nuo skyrybų atkalbinėti ir mane. Pasirodo, jam tokia padėtis labai patogi — ir šeima sveika, ir meilužė šalia. Jis tiesiog baiminosi, kad išsiskyrusi imsiu daryti spaudimą ir jam.

“Neįsijausk, skiriuosi tikrai ne dėl tavęs!” — atšoviau įtūžusi. Taigi aš su savuoju išsiskyriau, o Regimantas vis trūkčiojo. Mūsų meilės keturkampis virto trikampiu, bet lengviau nepasidarė. Ir truko tai ne taip jau trumpai — apie ketverius metus. Pasak Regimanto, nuo skyrybų jį sulaikė tik vaikai. Jis negalėjo jų traumuoti, mat mergaitės arba ėjo į pirmąją klasę, arba išgyveno senelės mirtį, arba paauglystės krizę.

Nuolat atsirasdavo pakankamai svarių priežasčių atidėti šį sprendimą. Mano kantrybė ėmė trūkinėti it sutrūnijęs siūlas — vienur užriši, kitur nutrūksta. Dešimtis kartų nutraukdavau mūsų santykius visiems laikams, o paskui ir vėl jį priimdavau. Tačiau pamažu dariausi vis mažiau nuo jo priklausoma. Užuot kaip kvailė laukusi jo vakarais, pasprukusio valandai nuo šeimos, pradėjau lankytis baruose, vakarėliuose ir mėgautis kitų vyrų dėmesiu. Deja, jis buvo labai trumpalaikis.

Ramybės uostas

Ir tuomet sutikau Tadą — trisdešimtmetį senbernį, dirbantį vienoje statybinėje firmoje vadybininku: simpatingą, ramų ir kantrų vyruką. Jis atkakliai siekė manęs ištisus metus, kentėdavo mano nemeilės priepuolius ir rodė begalinį dėmesį.

Nemylėjau jo, tačiau jis suvystė mane saugumu bei gerumu. Tik su juo pajutau, kokia palaiminga yra ramybė ir kaip gera turėti vyrą, kuris nebando nuo tavęs pasprukti.

Vienu metu susitikinėjau su abiem — vėl keturkampis. Tiesa, santykiai su Regimantu ėmė vėsti, atsirado daugybė baltų dėmių, nutylėjimų, melo — visa tai mano aistrai suteikė pernelyg skausmingą prieskonį.

Ištisiems mėnesiams jis išgaruodavo, o paskui atsirasdavo lyg niekur nieko. Per vieną tokį “išgaravimą” pastojau nuo Tado, ir mes nutarėm susituokti. Apsipratau su mintimi, kad Regimantas niekada nebus mano, ir mokiausi mėgautis ramios meilės džiaugsmais.

Vestuvės turėjo įvykti trečiąjį mano nėštumo mėnesį. Laukiau Regimanto skambučio, trokšdama pranešti džiugiąją naujieną. Ir jis tikrai paskambino — pačiose vestuvių išvakarėse. “Kas naujo?” — paklausė smagiai, tarsi tik vakar būtume išsiskyrę. “Išteku”, — atsakiau tokiu pat tonu. Jis nepatikėjo. Tuomet pasakiau, kur ir kada gali mane pasveikinti. “Būtinai pasveikinsiu!” — atšovė jis ir padėjo ragelį.

Ir tikrai pasveikino. Į mūsų vestuvių pokylį kavinėje atburzgė su savo naujuoju džipu ir atrodė, kad per įstiklintą fojė įvažiuos tiesiai į salę. Bijodama ekscesų, išbėgau jo pasitikti. Jis vos stovėjo ant kojų — toks girtas buvo. Mojavo kažkokiais dokumentais ir šaukė: “Kvaiša tu! Juk dėl tavęs aš prieš dvi dienas išsiskyriau!”

Norėjosi suknežinti jam marmūzę. Jei jis man būtų tai pasakęs prieš pusmetį, kai nešė skyrybų pareiškimus, viskas būtų kitaip. Per tą laiką, kol vyko jo skyrybų procesas, aš spėjau ir pastoti, ir susituokti. Jis mat norėjęs padaryti man staigmeną. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nepadarė. Dar ir kokią!

Nors iki šiol nesuprantu, kodėl jis ryžosi skirtis kaip tik tada, kai mūsų santykiai patyrė krizę? Gal tikėjosi juos atgaivinti? O gal skyrėsi visiškai ne dėl manęs?

Taip vėl atsidūriau meilės trikampyje. Nors mano šeimyninis gyvenimas teka ramia vaga, naktimis sapnuoju Regimantą. Tebemyliu tą šunsnukį. Ir jis neduoda man ramybės. Be paliovos skambinėja, siuntinėja žinutes ir taikosi “netyčia” susitikti. Maža to, jis kvailai įsikalė į galvą, kad sūnus yra jo, o ne Tado. Mat mano mažylis gimė neišnešiotas, po septynių mėnesių.

Regimanto neveikia įrašai medicininėje kortelėje — jis apskaičiavo, kad prieš devynis mėnesius mylėjosi su manim, ir viskas. Žinoma, kai taip trokšti sūnaus, bet kuo gali įtikėti. Beje, jis sako, kad net ir tuo atveju, jei vaikas pasirodytų esąs ne jo, augintų jį kaip savą. Tačiau viskas ne taip paprasta. Pasirodo, Regimantas buvo teisus tikindamas, jog išsiskirti turint vaikų ne taip jau paprasta. Vaikui reikia tėvo, o man — ramaus uosto. Gal jau užteks draskyti širdį aštriais daugiakampių kampais?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis