Aistra, pasmerkta perdegti: tik išsiskyrus man atsivėrė akys, ką iš tiesų aš padariau

30 metų Violeta, apimta pražūtingos aistros, ryžosi aukštyn kojomis apversti savo bei artimųjų gyvenimą. Ji paliko mylintį vyrą ir sūnų dėl tokios aukos neverto žmogaus. Tačiau moteris sako nesigailinti nė vieno savo žingsnio.

Per skubios vedybos

Ištekėjau 18-os. Iš reikalo. Gimus sūnui aš, buvusi pirmūnė, visų mylima mergina, turėjusi būrį draugų bei gerbėjų, pasijutau įkalinta tarp keturių sienų. Košmaras! Tėvai visada manimi žavėjosi, kūrė fantastiškiausius ateities planus. Nėštumas sužlugdė visas jų ir mano) viltis.

Ar mylėjau būsimąjį vyrą? Nežinau. Tikrai nekibirkščiavau deginančia aistra. Aldas buvo vyresnis už mane 5 metais. Santūrus, patrauklus, tačiau niekuo neišsiskiriantis. Jis dievino mane. Tai, ko gero, buvo pagrindinis jo pranašumas. Tikrai neketinau už Aldo tekėti ar gimdyti vaikų — tiesiog jis buvo pirmasis vyras, leidęs man pasijusti moterimi.

Buvau pernelyg nepatyrusi, naiviai tikėjau, kad kontracepcija — vyro pareiga. Pastojau nuo mūsų intymaus bendravimo pradžios nepraėjus nė mėnesiui. Nesvarsčiau galimybės tapti vieniša motina — mūsų nedideliame provincijos miestelyje tai būtų reiškę būti raupsuotąja. Abortas atrodė vienintelė išeitis.

Tokiam sprendimui pritarė ir tėvai. Tik Aldas, klūpodamas ant kelių, maldavo nežudyti kūdikio. Lūžis įvyko tą dieną, kai jis iš kažkur atvilko vaizdo kasetę. Joje buvo vaizduojama, kas nutinka kūdikiui atliekant abortą. Verkiau. Iki šiol negaliu atleisti vyrui anos pamokos. Taip, tai padėjo išsaugoti mano sūnaus gyvybę (dabar jam 10 metų), tačiau tokie auklėjimo metodai man atrodo pernelyg žiaurūs.

Ištekėjau. Aldas buvo labai rūpestingas tėvas, mylintis vyras. Kaimynės šnabždėjosi, kad man be galo pasisekė, tačiau aš naktimis apsikabinusi pagalvę apraudodavau žlugusias svajones. Kartais, apimta depresijos, atvirai išklykdavau vyrui į akis, kad jo nemyliu, kad jis mane įkalino namie, pasmerkė pūti šitam niekingam provincijos mieste (nors iki tol man jis atrodė jaukiausias miestelis visame pasaulyje). Vyras tylomis nurydavo nuoskaudas. Jis buvo pasirengęs man atleisti viską, kad tik jo nepalikčiau. Ilgainiui apsipratau. Ėmėme lyg ir neblogai sutarti, išmokau vertinti Aldo ištikimybę, švelnumą, rūpestį. Jis įdarbino mane savo firmoje asistente. Darbas, namai, sūnaus mokslai, namo statyba įsuko į rutinos ratą. Svajonės ištrūkti negrįžtamai tolo.

Lemtinga pažintis

Vieną dieną į mūsų firmą atėjo dirbti Algis — simpatingas išblyškęs juodaplaukis, kietai sučiauptomis lūpomis. Jis buvo kažkuo panašus į mane. Tik išvydusi naująjį kolegą pajutau nugara perbėgant šaltuką. Mūsų žvilgsniai susitiko, aš plykstelėjau raudoniu. Tai buvo visiškai nepatirta.

Vakare atsargiai išklausinėjau vyrą, kas tas naujasis darbuotojas. Išgirdusi, jog jis vedęs ir turi dukrą, kažkodėl susierzinau. Kitą dieną eidama į darbą puošiausi kaip niekada. Veltui. Algis, regis, nekreipė į mane jokio dėmesio — jei susidurdavome koridoriuje, nudelbdavo akis žemėn ir paskubomis prasmukdavo. Tačiau jutau jam tokią trauką, kad negalėjau apie nieką galvoti. Mylėdamasi su vyru tapau labai aistringa: pakakdavo užmerkti akis ir įsivaizduoti Algį. Beje, mane labai džiugino darbe sklindančios kalbos, esą Algio šeimyninis gyvenimas klostosi nekaip, o žmona pernelyg valdinga ir kvaila.

Po poros mėnesių šventėme vyro trisdešimtmetį. Jis pakvietė visą kolektyvą. Algį — taip pat. Išsikepėme šašlykų, šokome iki pusiaunakčio. Vyras nuėjo miegoti, svečiai pamažu skirstėsi namo, tačiau Algis nė neketino niekur eiti. Jo akys sekiojo mane. Supratau, kad šiandien turėtų kas nors nutikti.

Palydėjusi paskutinius svečius grįžau į sodą ir “įkritau” tiesiai į Algio glėbį. Mudu bučiavomės, atrodė, žemė slysta iš po kojų. Visada maniau esanti šaltoka moteris, nė nenutuokiau, kad galiu justi tokį geismą. Pasimylėjome lauko sandėliuke neištardami vienas kitam nė žodžio. Tai buvo beprotybė, mus galėjo bet kas užklupti, tačiau aistra nustelbė blaivų protą.

Kai Algis išėjo, verkiau: iš laimės, gėdos, kamuojama kaltės. Supratau, jog įprastas gyvenimas griūva, svarsčiau, ką Algis apie mane pamanys, kaip vėl reikės eiti į darbą ir lyg nieko nebūtų atsitikę bendrauti su kolegomis. Kankinausi ir dėl to, kad skaudžiai išdaviau vyrą. Paryčiais tvirtai nutariau: tai daugiau nepasikartos ir galop užmigau.

Pirmadienį sėdėjau prie darbo stalo ir bijojau pakelti akis. Atrodė, visi žino, kas nutiko. Tačiau kolegos elgėsi įprastai. Per pietų pertrauką Algis šnibžtelėjo, kad po poros valandų lauksiąs manęs užmiestyje. Vėl atsidūriau jo glėbyje.

Nebegalėjome vienas be kito. Mažame miestelyje niekur nepasislėpsi — visi ėmė įtariai į mus dėbčioti, pasklido apkalbos. Algis išėjo iš darbo. Nors šeimyniniai santykiai pastebimai vėso, o apie seksą nebuvo nė kalbos, mano vyras ir toliau elgėsi tarsi nieko nevyktų. Tik pasidarė gerokai liūdnesnis, ėmė dažnai išgėrinėti. Bet man tai buvo nė motais — mačiau tik Algį. Vieną vakarą grįžusi iš pasimatymo pasakiau, kad ketinu skirtis. “Kaip nori”, — atsakė Aldas. Jaučiausi tikra kalė, bet įtikinėjau save, jog gyventi be meilės — didesnis nusikaltimas.

Ačiū, nebereikalinga

Kitą dieną parašiau prašymą skirtis. Algis irgi. Niekas manęs nesuprato ir nepateisino. Bijojau net išeiti apsipirkti, — atrodė, už nugaros girdžiu pasipiktinusių davatkų šnypštimą. Bandydami užbraukti praeitį, po skyrybų kartu su Algiu išvykome į Vilnių. Vyras sutiko su skyrybų sąlygomis, atidavė viską, ko prašiau, išskyrus sūnų.

Nenorėjau jo dar labiau traumuoti atimdama vaiką, be to, nežinojau, nei kur gyvensiu, nei ką veiksiu.

Iš pradžių skrajojome lyg su sparnais: pagaliau esame kartu, laisvi, nekamuojami sąžinės priekaištų. Išsinuomojome butą, mėgavomės meile. Iš lovos išlipdavome tik nusipirkti valgyti. Po mėnesio atsitokėjome: mano pinigai tirpo (Algis visą turtą paliko žmonai ir dukrai), įsidarbinti nesisekė.

Iki šiol saugiai gyvenau vyro užantyje, dirbau jo firmoje ir tik dabar suvokiau, kad neturiu nei išsilavinimo, nei darbo patirties.

Algis įsidarbino vadybininku. Tačiau darbas jo nedžiugino, alga buvo minimali. Jautėmės įsitempę, pradėjome kivirčytis. Maniau, visa tai laikina — juk tokios kaip mūsų meilės tikrai negali sužeisti buities smulkmenos. Sunerimau, kai praėjus porai mėnesių Algis vakarais ėmė užtrukti darbe. Neįtarinėjau jo — buvau pratusi prie dievinamos žmonos vaidmens, nė į galvą nešovė, jog manęs gali nemylėti.

Vakare pasipuošusi laukdavau Algio, uždegdavau žvakių, o jis grįždavo paryčiais — atseit su kolegomis svarstęs verslo planus. Iš pradžių tikėjau, bet Algis darėsi vis šaltesnis, ėmėme rečiau mylėtis. Vieną dieną jis lyg tarp kitko tarstelėjo, esą draudžiamas vaisius saldesnis.

Man pradėjo vertis akys. Dominau, kol buvau nepasiekiama, laimingai ištekėjusi moteris, boso žmona. O kas esu dabar? Aklai įsimylėjusi bedarbė. Vieną vakarą šlamšdamas mano ruoštą vakarienę Algis man ramut ramutėliai pareiškė: “Dėkoju, kad pažadinai manyje visiškai kitą žmogų, prikėlei vyrišką pasitikėjimą savimi. Tačiau mes per daug iškentėme kartu, mudviem reikia suvokti savo jausmus. Gal pagyvenkime šiek tiek atskirai?”

Negaliu nusakyti to jausmo: atrodė, tarsi krisčiau iš beprotiško aukščio. Kelias minutes stovėjau netekusi amo. Paskui ėmiau raudoti, kalbėjau apie mūsų meilę, šaukiau, kad jis atsitokėtų, net grasinau nusižudyti. Algis ne juokais išsigando, bet veikiausiai mano isterijos priepuolis tik pagreitino atomazgą. Jis sugirdė raminamųjų ir laikė mano ranką, kol užmigau.

Atsibudusi Algio neberadau. Ir nė neįsivaizdavau, kur galėčiau jo ieškoti. Visą parą tysojau lovoje verkdama ir regzdama savižudybės planus. Įsivaizdavau, kaip Algis, sužinojęs apie mano mirtį, sielvartaus ir kankinsis iki gyvenimo pabaigos. Rašiau jam atsisveikinimo laiškus, bet vis atrodė, kad jie nepakankamai žeidžia. Galop išsikankinusi užmigau. Paryčiais sapnavau sūnų. Regis, paėmiau jį iš mokyklos ir pamečiau dideliame, svetimame Vilniuje. Atsibudau apimta siaubo. Kaip galėjau būti tokia egoistė?! Rengiuosi žudytis dėl kažkokio pašlemėko pamiršusi savo tikrą vaiką! Susirinkau daiktus ir tą pačią dieną grįžau į gimtąjį miestelį.

Pradėti iš naujo?

Nutariau prisiglausti pas tėvus. Iš stoties ėjau aukštai iškėlusi galvą, stengiausi nematyti pašaipių žvilgsnių, negirdėti replikų, esą mane pavalkiojo ir pametė — tokiai kekšei taip ir reikia. Išvydusi mane mama burbtelėjo, jog privalau prisivirtą košę išsrėbti pati (įsivaizduoju, kaip ją iškankino šlykščios apkalbos), bet vėliau prisipažino netgi pavydėjusi man drąsos.

Pradėjau bendrauti su sūnumi ir (labai atsargiai) su buvusiu vyru. Stengėmės neliesti abiem skaudžios temos, bet mačiau: jis džiaugiasi, kad grįžau. O štai visiškai neseniai Aldas, spjovęs į įžeistą savimeilę ir miestelio kalbas, nedrąsiai pasiūlė gyventi kartu.

Supratau, kad tai ir yra tikrasis vyriškumas, kurio neįstengiau pastebėti gyvendama kartu. Tačiau grįžti kol kas neskubu — jaučiuosi per silpna pradėti viską iš naujo. Nesigailiu, kad man tai nutiko: turėjau puikią progą pajusti iš kojų verčiančią aistrą ir praradimo skausmą. Labai vertinu tą saugumą, kurį man siūlo buvęs vyras, bet naktimis vis dar sapnuoju Algį. Kartais gatvėje sutinku jo žmoną, vediną dukra. Ji žvelgia į mane išdidžiai, tačiau aš visada šiltai nusišypsau — kad ir kaip ten būtų, juk dabar esame likimo draugės.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis