Tikra istorija: priklausomybė tam vyrui vos manęs nepražudė

„Jo nuomonė man tapo narkotiku“ - teigia 27 metų Ana ir pasakoja, kaip dėl nuolatinės mylimojo kritikos atsidūrė ligoninėje.

„MAN PATINKA TAVO GARBANOS”, – štai taip iš karto, be jokių “Labas, koks tavo vardas?” per bendrų draugų vakarėlį pareiškė jis, stovėdamas virtuvės tarpdury ir pašaipiai žvelgdamas į mane savo tamsiomis akimis.

Dabar, atsigręžusi atgalios, suprantu, kaip viskas jau iš pat pradžių buvo akivaizdu. Juk pirmiausia, ką jis padarė pamatęs mane, – tai pakomentavo mano išvaizdą. Jis leido sau mane įvertinti balsu dar nė nesužinojęs mano vardo! Tačiau tuo metu aš į tai neatkreipiau dėmesio, nes Aleksandras (vardas pakeistas) atrodė tikras mano svajonių įsikūnijimas: charizmatiškas, aukštas, puikaus humoro jausmo.

Pirmieji mūsų pažinties mėnesiai buvo neapsakomai puikūs. Aleksandras pasirodė esąs labai aktyvus žmogus. Jis kuravo vienos kompanijos sporto programą: kūrė rinkodaros strategiją, rinko instruktorius, pats dalyvavo treniruotėse. Visi jį mylėjo, tačiau stipriausiai pamilau aš.

Kartą mūsų santykių pradžioje jis darbe pamelavo važiuojantis į derybas pajūryje, ir atrūko pas mane. Savaitę neišlindome iš lovos, užsisakinėjome maistą į namus, gėrėme vyną ir žiūrėjome senus filmus. Po keturių mėnesių nutarėme apsigyventi drauge. Štai tada ir ėmė reikštis tas keistas, liguistai reiklus požiūris į mane.

Iš pradžių buvo visiškos smulkmenos. Pavyzdžiui, man grožio salone padarė manikiūrą ir nulakavo nagus madinga mėlyna spalva. Aleksandras iš karto švelniai pasakė: spalva baisi, jis nori, kad laką nusivalyčiau. Atsakiau, kad negaliu, nes lakas – gelinis. Aleksandras supyko, bet nutylėjo. Vakare pirmą kartą nepasimylėjome. Kitą dieną nuėjau į grožio saloną ir pakeičiau lako spalvą. Tada nė į galvą nešovė, kad jis gali būti neteisus.

Aleksandras nuolat mane apipildavo komplimentais ir net prie svetimų nesigėdijo pasakyti: “Ir kaip man pasisekė pakabinti tokią gražuolę!” Buvo labai malonu, pati norėjau dar labiau jam įtikti, tapti idealia savo versija. Bėgant laikui priekabių ir reikalavimų vis daugėjo.

Aleksandrui vis daugiau kas nepatiko: mano aistra stambiems papuošalams (“Atrodai kaip čigonė”), makiažas (“Kodėl tu taip ryškiai dažai akis?”), formas išryškinantys drabužiai (“Zuiki, tu juk ne Kim Kardashian”). Niekada nelaikiau savęs stora, todėl sportas manęs neviliojo. Tačiau susipažinusi su Aleksandru kardinaliai pakeičiau požiūrį: ėmiau treniruotis, bėgioti rytais. Bet jis vis tiek buvo nepatenkintas.

Jei grįžusi namo imdavau girtis atlaikiusi sporto salėje 30 minučių kardiotreniruotę, jis kaipmat atšaldydavo: “Puiku! Tačiau dar yra dėl ko padirbėti.” Sykį stipriai susirgau, tris savaites pragulėjau lovoje karščiuodama. Aleksandras virė man sultinį ir maitino šaukštu – koks rūpestingas! Pasveikusi jaučiausi silpna ir dar gal mėnesį nesilankiau sporto salėje. Be abejo, šiek tiek praradau formą. Kartą į svečius atėjo draugų, jie atsinešė picų ir alaus. Kai ištiesiau ranką alaus link, Aleksandras visų akivaizdoje čiupo ją, dviem pirštais patempė odą ir pašaipiai tarė: “O tiems, kuriems vietoje raumenų – želė, alaus negalima.”

Suakmenėjau iš nuostabos ir nuoskaudos. Juk tai girdėjo visi! Ypač kankino bendros kelionės į parduotuves. Kaskart apsipirkdami susikirsdavome. Matavimosi kabinoje Aleksandras virsdavo negailestingu mados kritiku ir pro suspaustas lūpas košdavo: “Tuoj pat šitą nusirenk!” Aš galiausiai apsipildavau ašaromis, jis imdavo mane guosti, neva tiesiog norįs, kad atrodyčiau geriau nei visos kitos.

Aleksandras tikrai nebuvo šykštus, pirkdavo man viską, ko įsigeisdavau. Tiksliau, ko įsigeisdavo jis. Per metus bendro gyvenimo taip įpratau prie jo priekabių, kad beveik nustojau į jas reaguoti. Elgdavausi taip, kaip jis norėdavo, ir tiek, kol vieną mūsų pokalbį išgirdo mano artima draugė.

Rengėmės į restoraną, Aleksandras sėdėjo virtuvėje ir kritikavo viską, ką dariau: kaip pasidažiau, kaip apsirengiau, kokius aksesuarus išsirinkau. Jam ypač nepatiko mano suknelė. Persirengiau. Draugė neištarė nė žodžio, tačiau rytą man parašė: “Ana, nežinau, kas tarp judviejų vyksta, tačiau tu – visai nebe tu. Aš tavęs nebeatpažįstu!”

Mane tarsi šaltu vandeniu kas būtų perliejęs. Atitokau. Pamėginau imtis partizaninės kovos. Tačiau kaskart, kai pareikšdavau teisę atrodyti taip, kaip noriu, Aleksandras supykdavo, iškeldavo isteriją, ir man tekdavo nusileisti. Draugės kaip susitarusios kartojo: “ Aleksandras nemyli tavęs tokios, kokia esi, jis bando tave perdaryti.” Tačiau aš iki šiol esu tikra, kad taip nebuvo.

Jis mane mylėjo, tiesiog jausmus reikšdavo nesveikai mane idealizuodamas. Jis buvo galvoje susikūręs kažkokį įvaizdį, bet kai užklodavo tą trafaretą ant manęs, formos ne visada sutapdavo.

Į pasąmonę nugrūstas pavojaus jausmas vis stiprėjo. Vis dažniau jaučiausi sutrikusi, vis sunkiau priimdavau sprendimus. Draugės ir tėvai prašė skirtis su Aleksandru, o jis ir toliau mane žemino kritika, kuri galop virsdavo karštais meilės prisipažinimais.

Kad mažiau nervinčiausi, pradėjau vartoti raminamuosius: iš pradžių – nepiktybines žoleles, vėliau – stiprius preparatus. Kai labai nori, receptą gauti netrunki. Nervai lyg ir aprimo, tačiau prasidėjo šalutiniai poveikiai: sukosi galva, dingo apetitas, apėmė apatija. Krizė ištiko, kai Aleksandro darbovietė įgyvendino naują projektą – ta proga buvo surengta šventė, labai svarbus renginys.

Aleksandras, vienas iš organizatorių, stipriai nervinosi, o aš rengiausi vakarėliui: nusipirkau suknelę (su jo palaiminimu), užsirašiau pas kirpėją ir vizažistę. Renginio dieną nuėjau į saloną. Meistrė įkalbėjo mane atnaujinti šukuoseną, padaryti ją stilingą: nukirpti išsausėjusius galiukus, suteikti plaukams apimties. Sutikau. Rezultatas buvo puikus! Pirmą kartą per palyginti netrumpą laikotarpį jaučiausi graži, pasitikinti savimi ir laiminga.

Namo skridau kaip su sparnais – norėjau kuo greičiau pasirodyti Aleksandrui. Aš jau priklausiau nuo jo nuomonės, ji mane veikė kaip narkotikas. Nuo slenksčio sušukau: “Staigmena! Staigmena!” Aleksandras iššoko į koridorių ir, pamatęs mano naują įvaizdį, įsiuto. Pradėjo rėkti, kad šukuosena man visiškai netinka, atrodau kaip baidyklė, klykė, kodėl aš su juo nepasitariau.

Pamėginau su juo ginčytis, tačiau tai tik dar labiau jį įsiutino. Pravirkau. “Mane jau užkniso tavo ašaros. Kai žliumbi, iš viso atrodai kaip išsigimėlė!” – suriaumojo jis pasukęs į virtuvę ir taip trenkė durimis, kad išlėkė jų stiklai. Netrukus aš nusižeminusi prašiau atleidimo, o jis man tiesiog uždraudė eiti į vakarėlį. Aleksandras išėjo, o aš likau kambaryje viena, raudodama taip, tarsi būtų miręs kuris nors iš artimiausių žmonių.

Niekaip negalėjau nusiraminti, prasidėjo traukuliai. Maniau, gal vynas padės atsitokėti, išsitraukiau iš šaldytuvo butelį ir išgėriau kelis gurkšnius. Man dar labiau pablogėjo. Širdis daužėsi taip, kad, atrodė, tuoj tuoj iššoks, atėmė rankas ir kojas. Paskambinau mamai. Vos tik mane pamačiusi, ji tuoj pat iškvietė greitąją, o ši išvežė į ligoninę.

Kaip vėliau išaiškėjo, mane ištiko labai stiprus nervų priepuolis ir vegetacinė krizė. Tokiu atveju sutrinka širdies veikla ir kraujotaka, atrodo, kad tuoj apalpsi ar net mirsi. Tėvų dėka iš valdiškos ligoninės neurologijos skyriaus atsidūriau privačioje klinikoje. Ten man darė lašelines, leido raminamuosius, vėliau prasidėjo psichologų ir psichoterapeutų konsultacijos.

Aš net tada nekaltinau Aleksandro. Puikiai supratau, kad pati leidau jam savimi manipuliuoti. Niekas manęs nevertė su juo likti, vien banalus noras mylėti ir būti mylimai. Klinikoje praleidau savaitę, dar mėnesį išbuvau sanatorijoje, kur man buvo taikoma psichoterapija. Ir dabar kartą per savaitę einu pas psichologą, tačiau vieną dalyką jau aiškiai suprantu: jei artimas žmogus gadina tau moralinę bei fizinę sveikatą ir gniuždo pasitikėjimą savimi, tai geriau nuo jo laikytis atokiau.

Kai gulėjau ligoninėje, Aleksandras dažnai skambindavo ir sakydavo: myli, jaudinasi ir padarys viską, kad mane susigrąžintų. Aš juo nebetikėjau, ir po kelių mėnesių neatsakomų skambučių bei žinučių jis dingo iš mano gyvenimo. Paskutinė jo žinutė skambėjo taip: “Tikėjau, kad esu teisus. Tik, pasirodo, save pažinojau dar blogiau nei tave. Bet aš vis dar myliu tavo garbanas... Atleisk.”

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis