Kodėl mes liekame su tais, kuriems esame nereikalingos

Pažįstu daugybę protingų ir stiprių moterų. Deja, dauguma tų moterų, galinčių savarankiškai įveikti net ir sunkiausias kliūtis, gyvenimą švaisto vėjais būdamos su vyrais, kuriems į jas tiesiog nusispjauti.

Kodėl iš pirmo žvilgsnio stiprios ir savimi pasitikinčios asmenybės nedrįsta padėti taško jas žlugdančiuose santykiuose? Pati banaliausia priežastis - baimė. O jei nesutiksiu nieko geresnio? Jau geriau su asilu, nei vienai.


Toronto universiteto mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė, kad moterys kur kas lengviau pasiduoda vienatvės baimei, nei vyrai. Tad asmeniniuose santykiuose jos dažniau prisiima aukos vaidmenį ir yra linkusios kentėti ilgiau, nei priešingos lyties atstovai. Matyt dalį kaltės galėtume primesti pasąmonėje vis dar įsigalėjusiems stereotipams, peršantiems mintį apie amžiaus ribas. Kam gi tu būsi reikalinga, nejauna ir tikrai nebe tokia graži, kaip anksčiau? Tarsi turėtume „galiojimo laiką“, kuriam pasibaigus pačioms save reikėtų išmesti į šiukšlių dėžę.


„Ištekėjau vos baigusi universitetą. Tai tikrai nebuvo mano gyvenimo meilė, tačiau ir mano, ir jo artimieji spaudė kurti šeimą, juk nėra nieko baisiau nei likti senmerge. Taip ir pragyvenome kartu beveik du dešimtmečius: sukūrėme jaukius namus, į gyvenimą išleidome vaikus, plaukėme pasroviui be didesnių dramų. Tačiau pasakyti, kad buvau laiminga, negalėčiau. Manau, mano vyras jautėsi taip pat. Žinia, kad skiriamės, visus pribloškė. Niekas negalėjo suprasti, kodėl. „Juk nesipykstate“ - sakydavo man kiti, o aš tiesiog priėjau liepto galą, kuomet norėjau įkvėpti tikrojo gyvenimo“ - pasakoja Cosmopolitan.lt skaitytoja Rasa.


Mes bijome ne tik vienatvės, bet ir ateinančios nežinomybės. Skyrybos, ypatingai tais atvejais, kuomet kartu pragyventa ne vienerius metus, yra skaudus smūgis ne tik emocine, bet ir finansine prasme. Juk viskas, kas buvo bendra, išsisklaido kaip dūmas. Tenka rašyti naują istoriją ant balto popieriaus lapo. Tuomet ir pradedi galvoti: o gal ne viskas taip jau blogai, gal dar galiu šiek tiek pakentėti?


Jei į verdantį vandenį įmestum varlę, ji tą pačią minutę iššoktų iš puodo. Tačiau jeigu vandenį po truputėlį kaitintum, varlė greičiausiai ten taip ir prasėdėtų, kol galiausiai išvirtų. Lygiai tas pats vyksta ir su mumis. Į toksiškus santykius niekuomet nepuolame stačia galva, tačiau laikui bėgant plečiame savo pakantumo ribas. Atleidai vieną, antrą kartą, o trečiąjį tai jau tampa norma, į kurią tiesiog numoji ranka. Taip nejučia tavo savivertė krenta, o atsipeikėjusi neatpažįsti pati savęs.


33 metų Vaida tašką santykiuose padėjo tik tuomet, kai skirtis paprašė jos pačios vaikai.


„Susituokėme iškart po mokyklos. Nepraėjus nė dviems metams po dukrelės gimimo vėl pagimdžiau. Vyras tapo irzlesnis, vis dažniau prikaišiodavo, kad turi mus visus išlaikyti. Planavau išleisti vaikus į darželius ir susirasti darbą, tačiau jis tik pasišaipė, esą kas mane ims, tik į valytojas pretenduoti galėčiau tiek metų atsėdėjusi namuose su vaikais, be jokios darbo patirties“ - atvirauja Vaida.


Kelis metus iš eilės klausydama žeminimų, Vaida prarado pasitikėjimą savimi, jautėsi visiškai nuo jo priklausoma, nieko verta. Galiausiai vyras ėmė vis dažniau negrįžinėti namo, gerti ir netgi kelti prieš ją ranką.


„Man taip gėda, kad beveik dešimtmetį leidau jam tyčiotis iš manęs. Gėda ne tik prieš save, bet ir prieš savo vaikus, kurie matė tokį pavyzdį. Kartą, kai vyro įtūžio metu sūnus apsiverkė ir garsiai išrėkė: „Mama, kada tu jį pagaliau paliksi?!“ gavau tarsi šlapiu skuduru per veidą. Tą pačią naktį, vyrui užmigus, su vaikais susirinkome svarbiausius daiktus ir daugiau niekada neperžengėme tų namų slenksčio“ - savo gyvenimo istoriją pasakoja Vaida.


---


Ne viskas gyvenime paprasta ir tokius sprendimus priimti visuomet sunku, tačiau paklausyk brandžių moterų išminties, kurios tau patvirtins: gyvenimas sustoja tik tuomet, kai nustoji eiti į priekį. Todėl neleisk baimėms tavęs stabdyti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis