Nežinau, kuris vyras – mano vaiko tėvas (tikra istorija)

Neplanuotas nėštumas – ne tragedija. Bėda gali ištikti tuomet, kai nesi tikra, kuris vyras yra tikrasis tavo vaiko tėvas. Mokykis iš svetimų klaidų – COSMO skaitytoja Judita pasakoja savo istoriją.

Nevaisingumas – didžiausia šių dienų šeimos planavimo rykštė – palietė ir mūsų šeimą. Prieš devynerius metus susituokę, mudu su vyru ilgą laiką susilaukti vaikų neplanavome. Kaip dabar madinga sakyti, nebuvo tinkamas metas: norėjome atsiduoti karjerai, keliauti ir džiaugtis gyvenimu dviese. Galvojome – susilauksime vaikų tada, kai išmaišysime nors pusę pasaulio ir pasistatysime namą.

Namą pasistatėme greičiau nei planavome, kelionės į užsienį pabodo. O gal tiesiog pavargome – juk nebe tokie jaunučiai buvome (man šiuo metu – 34, vyrui – 37 metai). O ir tėvai per didžiąsias šventes užduodavo vienintelį klausimą: „Kada pagaliau sūpuosime anūkus?“ Nusprendėme: laikas gausinti šeimą.

Po metų bevaisių bandymų pastoti pagaliau nusišypsojo laimė – dvi juostelės nėštumo teste buvo kaip išganymas: pagaliau laukiuosi! Deja, džiaugsmas truko neilgai – nėštumas nesivystė. Nusprendėme nepasiduoti liūdesiui ir bandyti toliau.

Tačiau buvo taip: kuo labiau stengėmės, tuo mažiau sekėsi. Nuolatiniai vizitai pas gydytojus, spaudimas iš giminės ir draugų atsiliepė mudviejų santykiams: dažnai pykomės, apskritai tvyrojo nepaaiškinama nuolatinė įtampa ir nebylūs vienas kito kaltinimai dėl nevaisingumo. Gydytojai negalėjo pasakyti, kuris iš mudviejų nevaisingas – abiejų tyrimų rezultatai buvo geri. Taigi dėl nevaisingumo tyliai kaltinome vienas kitą.

Darbas tapo tikru išsigelbėjimu nuo pašlijusių santykių šeimoje. Dirbdavau iki vėlumos, dažnai – ir savaitgaliais. Kolega taip pat mėgdavo užsisėdėti kabinete, todėl vieną vakarą pasiūlė į darbą užsisakyti maisto.

Valgėme picą ir šnekučiavomės. Papasakojau jam savo problemas, atskleidžiau, kad nerimauju ne tik dėl santykių, bet ir dėl galimybės kada nors susilaukti atžalų. Tą vakarą kalbėjomės itin atvirai ir nuoširdžiai.

Vėliau po darbo buvome keletą kartų užsukę atsipalaiduoti į barą. Santykiai su vyru vis labiau byrėjo, todėl kolegos draugija man tapo nepamainoma norint užmiršti kasdienius rūpesčius. Nujaučiau, kuo baigsis mūsų atsipalaidavimai bare. Manau, ir kolega tą patį nujautė – juk esame suaugę žmonės.

Pasimylėjusi su kolega jaučiau kaltę – juk išdaviau vyrą. Kita vertus, mano kūną užliejo begalinė šiluma. Žinojau – tęsti šio tarnybinio romano neverta, tad tuoj pat jį nutraukiau. Nenorėjau ne tik rizikuoti reputacija darbe, bet ir toliau apgaudinėti vyro.

Po trijų savaičių – staigmena. Nėštumo testas vėl rodė dvi juosteles. Šįkart, skirtingai negu po pirmojo pastojimo, nejutau jokio džiaugsmo, tik nerimą ir abejones – nebuvau tikra, kurio – vyro ar kolegos – nuopelnas tai buvo. Neslėpsiu – turėjau minčių nutraukti nėštumą, tačiau mane baugino viena mintis: o ką, jeigu tai – vienintelis mano gyvenimo šansas susilaukti kūdikio?

Taigi nusprendžiau gimdyti. Netrukus išėjau iš darbo – nenorėjau, kad kolega ką nors įtartų. Vyras, sužinojęs, kad laukiuosi, nudžiugo. Visas abejones dėl tėvystės bandžiau vyti šalin. Laikydama rankose naujagimį supratau: nusprendusi gimdyti pasielgiau teisingai. Kūdikis – didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas.

Mažyliui šiemet sukako dveji metukai. Žiūrėdama į jį, kartais vis dar svarstau, ar mano vyras – biologinis vaiko tėvas. Abejones mažina tai, kad mažylis išoriškai tikrai panašus į vyrą. Kaip bebūtų keista, dabar nebejaučiu jokios kaltės dėl to, kas įvyko su kolega. Taip, neištikimybė – didelė nuodėmė, tačiau tuo metu tai buvo mano užuovėja nuo negandų šeimoje. Gimęs kūdikis tarsi iš naujo sulipdė ir mūsų šeimą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis