Ar verta prasidėti su eksu?

Ar verta antrą kartą bristi į tą pačią balą/ mėšlo krūvą? Kad ir kaip cinikai sugalvotų apibūdinti santykius su eksu, tai dilema, su kuria susiduria turbūt kas antra moteris.

Deja, deja, mes itin sunkiai ištveriame skyrybas, net jei nutrūksta niekam tikę santykiai. Nesvarbu, tokios esame iš prigimties ar mums tai kas nors įskiepijo, pasibaigus meilei mums ne šiaip skauda – buvusius jausmus mes turime išgedėti it artimiausio žmogaus mirtį. O viena gedėjimo stadijų – neigti. Štai kodėl mintis O gal tai dar ne pabaiga? gali ne tik šmėkštelėti galvoje, bet ten ir likti. Žybtelėjusi viltis nemiršta net tada, kai buvęs mylimasis susiranda kitą: gal vis tiek vieną dieną jis praregės, supras, kad esi geresnė.

Tarkim, stebuklas įvyko: jis praregėjo, suprato, pakvietė susitikti. Rankos dreba, širdis daužosi isterišku ritmu. Protas sako viena, jausmai – kita, draugės – trečia. Tik štai sprendimą teks priimti tau.

Viskas. Tik tai – ne viskas

Kodėl ilgiesi žmogaus, kuris išėjo iš tavo gyvenimo greičiausia net ne pačiu gražiausiu būdu? Mokslininkai viską paaiškintų be jokių sentimentų: tavyje vykstančios psichologinės ir cheminės reakcijos sukuria nostalgijos faktorių. Štai eksas ir nušvinta nauja – pono Tobulybės šviesa. Nostalgija dar labiau sustiprėja, jei esi vieniša, tavo meilės fronte – štilis. Tada emocinė tuštuma užpildoma idiliškais vaizdais iš praeities. Prisimeni, kokia artima jauteisi mylimajam. Kaip su juo viskas buvo paprasta ir aišku – su naujais pažįstamais toli gražu taip nėra. Nenuostabu, kad tau vėl norisi tai patirti. Mokslininkų teigimu, tada pabunda ir kūnas – prisiminimai veikia ir jį, ne tik emocijas. Veikia fiziškai! Romantinės fantazijos skatina gaminti ryšį stiprinantį hormoną oksitociną. Štai iš kur tie drugeliai pilve, kai horizonte pasirodo buvusysis. Oi kaip lengva juos palaikyti kur kas rimtesniais jausmais... Kaip suvokti, kad rizikuoti verta?

Viskas. Tikrai viskas

Tai grįžti ar ne? Tik nepulk eksui į glėbį stačia galva. Net jei jausmai kėsintųsi į paskutinius sveiko proto likučius. Prieš priimdama šį svarbų sprendimą ramiai atsisėsk ir atlik judviejų santykių inventorizaciją. Būk sau atvira: vieną meilės mūšį šiam žmogui jau prakišai. Todėl elkis kaip kiekvienas išmintingas karvedys – pralaimėjimą skrupulingai išnagrinėk, kad suprastum, kas nutiko. Pamėgink realiai įvertinti padėtį. Poros retai išsidrasko dėl menkniekių. Dažniausia egzistuoja kur kas rimtesnių priežasčių, kurios taip ilgai kankino, kad būti drauge galop tapo nebeištveriama. Gal išsiskyrėte dėl sunkumų, kurių iš principo neįmanoma įveikti. Gal susiklostė labai nepalankios aplinkybės. O gal tiesiog pritrūko vidinių jėgų santykiams tęsti?

Skyrybas, kaip ir kiekvieną nesėkmę, reikia išnarstyti po dalelę, kad suprastum, kur kas įvyko dėl tavo kaltės, o kur – dėl jo. Tik suvokusi išsiskyrimo priežastis gali objektyviai svarstyti, ar judu ateityje sugebėsite jas įveikti.

Pavyzdžiui, jūs iš principo vienas kitam netikote. Tačiau ilgainiui tai gali tau pasirodyti nebelabai svarbu. Nes taip norisi meilės, kad gyvenimui pakišus nors ir tūkstantį kitų įdomių galimybių vis tiek tikiesi: skyrybos – dar ne pabaiga. Kaltini save, mėgini suprasti, ką padarei blogai. Tik kodėl pamiršti, kad būnant su kitu nereikia tapti kitokiu žmogumi? Esi, kas esi, o jei mėginsi prisiversti keistis, vadinasi, liausiesi būti savimi.

Arba kita situacija: jis tave išdavė, net ne kartą, o dabar nori grįžti. Tu rimtai ketini jam atleisti? Kur dingo tavo savigarba?! Taip, atlaidumas – meilės ženklas. Bet atleisti tai, kas neatleistina, – jau savęs prievartavimas. Kam tau reikia nebrendilos, vaginų medžiotojo? Jis žada, kad viskas pasikeis? Ar tikrai, jei gerai įsižiūrėjusi matai tuščią savimylą ir emocinį sadistą?

Aišku, gali būti ir visiškai kitokių scenarijų. Pavyzdžiui, eksas tai atsisveikina, tai vėl prašosi priimamas, nes pats nežino, ko nori. Jei jis išeina ir pareina kada įsigeidęs, o tu jį priimi, vadinasi, pati siunti signalą, kad su tavimi jis gali elgtis, kaip tik nori.

Galimas ir dar kitoks variantas. Jūs netyčia susitikote, padauginote ir permiegojote. Dabar kankiniesi, ar jis vis dar tave myli. Nes geriausias seksas – ne tas, kurį išprovokuoja vien geismas: geriausias tas, kurį papildo meilė. O tam vyrukui greičiausia reikėjo tik sekso. Kodėl ieškai ko nors daugiau nei vien jo įsisiautėjęs libido? Be to, veikiausia pati jam ir pasisiūlei to nė nesuvokusi – žmonėms, kuriuos jau sieja intymi praeitis, pakanka žvilgsnio ar prisilietimo, kad viskas būtų suprasta savaip.

Jei vis dar svarstai, grįžti pas eksą ar ne, pamėgink suvokti priežastis, dėl kurių norisi tai padaryti. Iškart galime pasakyti: nieko gera nebus, jei susigrąžinti buvusįjį trokšti tik norėdama sau įrodyti, jog gali šiuos santykius reanimuoti. Arba jei bandai paglostyti savo ego: va, reikia tik panorėti – ir jis vėl yra mano. Arba jei tau šiaip nuobodu, neturi ką veikti ar jautiesi vieniša.

Taigi nubrauk ašaras, gerai įsiklausyk į savo širdį, o tada ir suprasi, verta judviem griebtis už antro šanso ar ne. Jei viską apsvarsčiusi supranti, kad geriau to nedaryti, atmink: skausmas daro mus pasyvius. Neleisk, kad taip nutiktų. Nesėdėk namie. Eik, dalyvauk, bendrauk. Ne dėl buvusiojo – dėl savęs. Išauš diena, kai vėl pamilsi gyvenimą, galbūt – ir kitą žmogų.

Viskas. O gal ir ne viskas?

Nusivylusi meile kančių, deja, neišvengsi. Gaila, bet nei mes, nei kas nors kitas tavo širdies negali išgydyti. Teks pačiai išsilaižyti žaizdas. Semiantis išminties iš gyvenimo pamokų. Antra vertus, skyrybos – ne visada santykių pabaiga. Jei aistra iš tiesų vis dar gyva, susitaikyti įmanoma. Bus tai sėkmė ar antra katastrofa, niekas nežino. Tačiau pastangos santykius atgaivinti ne visada pasmerktos žlugti. Jei abu iš pirmos nesėkmės pasimokysite ir padarysite išvadas, gali pavykti.

Santykiai – komplikuotas dalykas. Visko numatyti neįmanoma, visų variantų blaiviai apsvarstyti nepavyks. Skaičiuokle visko taip pat neapskaičiuosi. Net ir ta nuvalkiota teorija, esą suklijavus tai, kas skilo, vis tiek lieka žymė, – neuniversali. Viskas priklauso nuo padarytos žalos pobūdžio – įvyko apmaudus nesusipratimas ar nesusikalbėjote esminiais klausimais. Jei problema kilo dėl antrojo varianto, nieko nepakeis nei penktos, nei penkioliktos paliaubos – judviejų nuomonės nesutampa iš esmės.

Mes visi skirtingi. Tokiomis pat aplinkybėmis galime pasielgti visiškai priešingai. Vienas iš savo poelgio bei susiklosčiusios situacijos padaręs deramas išvadas nuoširdžiai stengsis nebepakartoti klaidos, kitas, atvirkščiai, ims piktnaudžiauti pasitikėjimu. Tačiau jei myli žmogų, vis dėlto žiauru mesti jį dėl vienut vienutėlės klaidos, net jei ji būtų ganėtinai rimta. Tad jei mylimasis prašo suteikti dar vieną šansą, bandyti verta. Kita vertus, jei atleisi nuolat ir apskritai leisi jam elgtis, kaip nori, santykiai gali tapti neįmanomi.

Taip, jei žmogus suklydo kartą, visiškai įmanoma, suklups ir antrą. Tačiau nei tu, nei jis to nežinote. Kiekvienas turi teisę klysti ir gauti progą ištaisyti klaidą. Juk paslysti gali ir tu. Nuo kvailysčių, neapgalvotų poelgių, ne laiku ištartų žodžių neapsaugotas niekas. Laimė – juk ne stiklinė destiliuoto vandens. Ji – ne sterili. Harmoningiems santykiams visada būdingas balansas. Vienas suklysta – kitas suteikia galimybę atitaisyti klaidą. Sudėtingiausia – suprasti, kada verta būti kantriam, išmintingam, kilniaširdiškam ir viską pradėti iš naujo, o kada – pasitraukti ir susitaikyti su mintimi, jog nieko pakeisti neįmanoma.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis