8 meilės rūšys: kaip myli tu?

Vaikystėje buvo paprasčiau: visi kartu ėjome iš proto dėl tų pačių populiarių mergaičių ir berniukų. Suaugus savo Ypatingąjį tenka rinktis savarankiškai, su niekuo rizikos jau nebepasidalysi.

Žaislinė meilė. Vaikai nemoka apsakyti, ką jaučia. Todėl jų jausmai laikomi ne itin rimtais. Pamėgink mažos mergaitės paklausti, kodėl jai labiau prie širdies Rimas, bet ne Vidmantas. Atsakymų gali išgirsti pačių netikėčiausių. Pavyzdžiui: „Todėl, kad Limas – mano dlaugas, o Vidmantas – dulnius.“ Juokinga, bet aišku: Rimas patinka, nes jis... tiesiog patinka. Ir tai kur kas geriau nei filosofinių apmąstymų gelmes pažinusio žmogaus mina porinti: „Na, Rimas... Aišku, jis patrauklus... Ir uždirba neblogai... Ir mokslus baigęs... Ir šiaip atrodo rimtas vyras...“ Nes kažkodėl manai: jei tiesiai šviesiai pasakysi, jog Rimas tau patinka šiaip ar dėl to, kad jo mašina faina, būsi palaikyta „dulne“.

Mokyklinė meilė. Šioje įstaigoje jausmai jau tampa kitokie – labiau socialiniai. Paaugliams juk kas svarbiausia? Atkreipti aplinkinių dėmesį ir pasirodyti, kokie yra ypatingi. Mokyklinės meilės nenugrimzta užmarštin. Daugelis mūsų oi kaip apsidžiaugia, kai visokiuose feisbukuose ir klasėse.lt gauna progą atsirevanšuoti buvusiam dūsavimų objektui: Pažiūrėk, parše, ką praradai. O gal vėl susibėgam?

Studentiška meilė. Daugelio manymu, studijų metai – tinkamiausias laikas patirčiai kaupti: emocinei, seksualinei – visokiai. Juk paskui kas bus? Vyras, vaikai, namai, darbai... O dabar pasirinktis – milžiniška. Norisi sužinoti viską, todėl labiausia traukia ryškūs žmonių (ypač vyrų) asmenybės bruožai. Šiuo metu gali įsimylėti ir proto bokštą, ir sportininką, ir visišką liaulių, ir muzikantą, ir vedusį nuobodą, ir dėstytoją, ir kaimyną... Ir kaskart atrodo: va dabar tai jau amžinai. Bet tuoj atzvimbia kita mintis: „Nejau tai amžinai? Neee, aš dar nesu tam pasirengusi!“

Pilnametė meilė. Kai tau 19-a, tu įsimyli. Kai daugiau kaip 21-i, tu myli. Šis amžius žavi ypatingu dosnumu – norisi kurti, duoti ir rasti tą žmogų, kuris atvertų tavo emocijas. Tu dar nenusivylusi gyvenimu, nepersisotinusi sarkazmo. Nors dabar nustojome skubėti prie altoriaus, tiems, kurie ryžtasi ilgam įsipareigoti šiuo tarpsniu, iš esmės galima tik pavydėti. Nes jie neatidėlioja svarbių dalykų: gimdo vaikus, kuria ilgalaikes perspektyvas, lengvai įsipareigoja. Tokių porų santykių pagrindas labai tvirtas – jų gyvenime tiek visko vyksta! O štai tie, kurie nutaria esą per jauni šeimos kūrimui, pirmiausia nori atsimėgauti laisve, pagyventi tik sau. Po 3–4 metų gyvenimas, kuriame mažai permainų ir sukrėtimų, virsta nuobodybe. Norisi ko nors nauja. Dramos. Nuotykių. Bet ateina nusivylimas.

Beviltiška meilė. Rimtiems santykiams būdingas labai rimtas trūkumas: tokius užmezgus nėra priežasčių liūdėti ir kankintis. O tada jau ir žiovulys apninka. Kad susikurtum priežastį pasikamuoti, imi ir įsimyli. Ką? Ogi ką nors visiškai netinkamą. Tai net ne meilė – tai tarsi vanduo su kalio permanganatu, kai reikia skubiai išsivemti. Nes ši meilė reikalinga galutinai sugriauti tai, kas ir taip klibėjo. Primena garsaus filosofijos maištininko Friedricho Nietzsche pasiūlymą stumtelėti krintantįjį. Gaila, bet tai dažniausia supranti per vėlai.

Rimtoji meilė. Kartais prireikia net kelerių metų, kol skausmingai nusivylusi atsigauni ir gali leistis į naujus santykius. Tuo tarpu tavo kelyje gali pasitaikyti atsitiktinių vyrų – jie reikalingi siaubingai vienatvės naštai palengvinti, tačiau nė vienas nesuvirpina širdies, nė dėl vieno nepameti galvos. Susitaikai su mintimi, kad tave supa ateiviai, su kuriais negali rasti bendros kalbos. Gal net vis dažniau susimąstai, jog, matyt, taip ir teks praleisti visą likusį gyvenimą vienai, auginant penkiolika kačių. Tu – jau suaugęs žmogus, stebuklais tiki vis mažiau. Jau žinai, kas yra sielvartas, jau jauti, kokiais septynmyliais žingsniais bėga laikas, ir šventai tiki: daugiau tuščių iliuzijų nebepuoselėsi. Ir staiga likimas tau atsiunčia dar vieną žmogų. Ir tu įtiki, jog tai – tavo paskutinis šansas. Net žinai, kodėl konkrečiai tau reikia šio žmogaus: kad gyventumėte drauge ilgai ir laimingai (nesvarbu, kad laimingai truks gal mėnesį, o gal – net 50 metų).

Netikėta meilė. Net suaugę, rimti, solidūs, pareigingi ir šeimyniški žmonės nori skraidyti ant meilės sparnų kažkur aukštai, tarp debesų ir žvaigždžių. Net jie nori degti, raudonuoti, niemiegoti naktimis, bučiuotis iki išprotėjimo ir šnabždėtis telefonu. Tik jie net sau to nepripažįsta. Juo labiau nepripažins vienas kitam. Net didžiausi cinikai neįsitaiso meilužių tyčia – reikia paruošti ir išpurenti dirvą, kad staiga išdygtų stebuklingas meilės medis, apgautajai pusei primenantis ragus. Netikėta meilė gali trinktelėti bet kur ir bet kada – net prie bažnyčios, net sukūlus automobilį. Iš pradžių dar mėgini save tramdyti, gintis racionaliu protu. Kai nepavyksta, sakai sau: aš tik truputį, tik gurkšnelį, kad vėl prisiminčiau, kas tai yra. O toliau... Toliau nune6a galinga jausmų banga. Kaip viskas klosis ir kaip baigsis, priklauso nuo tavęs.

Atsargioji meilė. Suaugę žmonės, išgyvenę daug nusivylimų, aistrų, nuopolių bei pakilimų, iš tiesų myli atsargiai. Pasirengę tuojau pat jausmus sunaikinti, jei tik šie pasirodytų esą niekam tikę. Na, bent jau taip jie tikina. Ir drauge siaubingai to bijo. Juk be meilės nuobodu ir liūdna. Tad mylimą žmogų dabar jie renkasi ne emocionaliai ar racionaliai – renkasi ir širdimi, ir protu. Nes tiesiog nori jaustis gerai. Savarankiškai juk ir taip gebės išgyventi. Dvidešimtmečiams juokinga, kai keturiasdešimtmečiai suka romanus. Ką jau kalbėti apie vyresnius. Bet suaugusiųjų meilė – be galo įdomus dalykas. Bijai būti kvaila ir pernelyg protinga. Bijai pamesti galvą ir bijai jos nepamesti. Bijai mylėti ir bijai, kad daugiau niekada nebepamilsi. Jei taip jautiesi, vadinasi, šį kartą įklimpai rimtai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis