Tikra istorija: myliu vieną, noriu kito

Kai susipažinau su savo vyru, mums abiem buvo po 19 metų. Pradėjome studijuoti universitete, tame pačiame kurse. Iš pradžių bendravome kaip draugai, bet laikui bėgant suartėjome.

Mus siejo panašios gyvenimo istorijos (abu augome apsupti alkoholio, mažuose miesteliuose), vertybės, siekiai ir tikslai. Galbūt šie panašumai mus ir suartino, pastūmėjo į vienas kito glėbį. Kartu jautėmės tvirčiau, buvome atrama vienas kitam svetimam mieste.

Kartu gyventi pradėjome trečiame kurse, o jau po metų, baigę universitetą, susituokėme. Aplinkiniai mus visuomet vadino „idealia“ pora, o mes ir patys tokie jautėmės: nebuvo jokių audringų konfliktų, visus nesusipratimus sprendėme kalbėdamiesi. Nors ir tų nesusipratimų išlįsdavo ganėtinai retai.

Pradėjome planuoti vaikelį, todėl nusprendžiau pasiieškoti geresnio darbo. Pasisekė, įsidarbinau tarptautinėje kompanijoje. Buvau laiminga: geresnė alga, nauji žmonės, naujos patirtys. Namo grįžti nebeskubėdavau, nes su bendradarbiais dažnai susiorganizuodavome pasisėdėjimus tiesiog darbe ar artimiausioje kavinėje, kartu eidavome pažaisti boulingo ar pulo. Iš karto galiu atvirai prisipažinti, kad pasikeičiau ir pati. Tapau laisvesnė, vis dažniau pasidažydavau, pradėjau seksualiau rengtis ir tiesiog skraidžiau ant sparnų, nuolatos sulaukdama komplimentų.

Vieną vakarą išėjome su būreliu kolegų pažaisti pulo ir išgerti alaus. Vienas bokalas, antras, trečias... Aš vis labiau įsijaučiu į pokalbį su bendradarbiu ir nuolatos juokiuosi. Jis švelniai nubraukia plaukų sruogelę, užkritusią ant akies. Toks paprastas judesys, o taip beprotiškai jaudina... Pastebiu, kad tarsi netyčiniai prisilietimai nėra tokie jau nekalti, bet negaliu atsitraukti, visu kūnu jaučiu, kaip trokštu daugiau...

Tą vakarą viskas taip ir baigėsi, bet prisiminusi jį net sudrebėdavau iš susijaudinimo. Eiti į darbą sekančią dieną buvo labai nejauku. Gėdijausi, bijojau jį pamatyti, todėl visą dieną praleidau kabinete, nesikeldama nuo kėdės, kad tik nereiktų žiūrėti jam į akis. Vakarop Skype gavau žinutę „Šiandien tavęs nemačiau darbe, gal neatlaikei vakar vakaro? Jei ką, šiandien visi taisome sveikatą“. Norėjau atsisakyti, bijojau to, kas gali įvykti, bet taip norėjau dar bent truputėlio tos aistros. Jis sėdėjo šalia manęs, po stalu lietė mano pirštų galiukus, o aš jaučiau, kaip adrenalinas manyje kyla milžinišku greičiu. Šalta koridoriaus siena, prisipaudęs jo kūnas, tiesiog žvėriškas bučinys... Tai buvo pirmas kartas, kai buvau neištikima savo vyrui. Vyrui, kurį mylėjau ir kurį myliu visa savo širdimi.

Grįžau namo ir negalėjau užmigti, mintys apie vakarą tiesiog persekiojo. Visą savo susijaudinimą išliejau mylėdamasi su savo vyru. Tai buvo tikriausiai geriausia naktis mano gyvenime, bet aš galvojau tik apie jį... Bendradarbį, sugebėjusį pažadinti manyje seniai užmigusią aistrą. Aš žinau, kad tarp mūsų nieko negali būti ir savo vyro neiškeisčiau į nieką kitą, bet negaliu ir pamiršti. Noriu jo taip, kaip niekuomet nenorėjau saviškio.

Nori papasakoti savo istoriją, pasidalinti mintimis ar patarimais? Atsiųsk mums laišką elektroniniu paštu portalas@cosmopolitan.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis