Tikra istorija: dėl jo esu pasiruošusi padaryti viską

Turėjau vaikiną, kurį, kaip atrodė, mylėjau... Norėjau su juo visko, o ypatingai – šeimos. Pradraugavom 3 metus ir aš pastojau. Buvau laimingiausia pasaulyje, skraidžiau padebesiais. Karolis (vardas pakeistas) nešiojo mane ant rankų, rūpinosi, tačiau neilgai...

Jau antrąją vestuvių dieną jis norėjo pasiguldyt į lovą mano draugę (tuo metu maniau, kad ji mano draugė). Žinoma, aš ją išvijau, o jis išėjo iš paskos ir grįžo tik ryte. Kraujas virė, bet nenorėjau nervuotis, juk turėjau mažą pilvelio gyventoją... Laikas bėgo ir viskas aprimo. Pagimdžiau mergaitę, pačią nuostabiausią pasaulyje. Vėl džiaugėmės, buvome laimingi. Deja, neilgam...

Jis pradėjo susitikinėti su senais draugais. Iš pradžių nieko blogo negalvojau ,juk kiekvienam žmogui reikia prasiblaškyti. Bet kuo toliau, tuo išėjimai ilgėjo. Priartėjom prie ribos, kuomet reikėjo arba skirtis, arba eiti gyvent kitur (gyvenom pas mano mamą). Po ilgų pokalbių išsinuomojom butą. Nauja aplinka viską apvertė aukštyn kojom: vėl gyvenom kaip graži šeima, rūpinomės vienas kitu. Bet vargu ar žmogus, pridaręs daug klaidų, gali pasikeisti. Žinoma, jis ėmė elgtis dar blogiau: prasidėjo draugų vedžiojimas namo, išgertuvės, mušimas be konkrečios priežasties, kad tik sukelt nereikalingą skausmą... Tą periodą gyvenau tik skausme.

Viskas pasikeitė Naujųjų metų naktį, kuomet išėjome palaidyt fejerverkų ir sutikome seną pažystamą, šventusį visai šalia mūsų. Pasikvietėme jį į svečius. Pakėlėm taures už naujus metus, palinkėjom vienas kitam visokeriopos laimės ir pasirodo - aš pati tą laimę prisišaukiau. Su tuo pažįstamu pradėjom slapta susitikinėti. Su juo man buvo gera. Laikas, kuomet būdavom kartu, tiesiog praskriedavo. Namie įtemptos dienos, kalbėt nenorėdavau ir jei Karolis išeidavo su draugais - aš džiaugdavausi. Telefono iš rankų nepaleisdavau, vis laukiau žinutės ar skambučio. Elgėmės labai atsargiai, kad niekas nesužinotų. Šokinėdavau kaip mažas vaikas, kuris gaudavo saldainių, tik skirtumas tas, kad aš gaudavau brangaus žmogaus šilumą. Taip gyvenome visus metus.

Nusprendžiau! Daugiau nebegaliu! Susikrovusi daiktus išėjau. Džiaugiausi naujojo mylimojo buvimu šalia, bet kažko trūko. Trūko savo namų, savo sienų... Tokioje tuštumoje gyvenau pusę metų. Galvojau, kad tikriausiai padariau klaidą. Pasikalbėjome su Karoliu, atsiprašėme vienas kito, o naujas mylimasis nutraukė su manim bet kokius ryšius. Žinoma,jis teisingai padarė, juk aš jį ĮSKAUDINAU! Namuose buvo ramybė. „Valio, į mano kiemą atėjo šventė“ - rėkiau viduje. Tik ramybėje pragyvenome neilgai: vėl prasidėjo smurtas. Trinktelėjimas per veidą ,spyris, daiktų mėtymas, indų daužymas. Verkiau, kai nieks nematydavo, juk pati pasirinkau tokį gyvenimą... Paleidau baltą paukštį, kuris mane mylėjo ir gerbė. Grįžau pas juodą vanagą, kuris žiūrėjo tik į save, o mane žemino. Atrodė, kad jis kaip vampyras: nesuduodamas man negali eiti miegoti, negali valgyti. Jam nebuvo jokio skirtumo, ką pagalvos žmonės, todėl mušdavo mane net prie draugių. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Vėl pradėjau susitikinėti su buvusiu mylimuoju. Turėjome slaptų vietelių, kur galėdavome susitikti. Juokais planavome mūsų ateitį. Atrodė, kad gyvenimas galėtų imti ir sustoti... Pasakiau sau, kad niekada nebepaleisiu savo brangiausiojo žmogučio, tad vėl trenkiau durimis ir išėjau. Iki šiol nesigailiu šio sprendimo.

Praėjus šiek tiek laiko akivaizdžiai matėsi, jog mano brangiausias nepasitikėjo manim ir galvojo, jog pasielgsiu su juo, kaip ir su Karoliu. Prasidėjo įvairiausi priekabiai, pavyzdžiui, kam „palaikinau“ paveiksliuką buvusiojo facebook profilyje. O ten tebuvo gražūs žodžiai apie šeimą. Dabar jam atrodo, kad mums geriau baigti šiuos santykius, tačiau aš negaliu paleisti jo nė minutei, noriu būti kartu amžinai. Taip, aš esu jį įskaudinusi, bet dėl jo esu pasiruošusi padaryti viską. Ir tikrai tikiu, kad mes būsime kartu amžinai. Dabar man svarbiausia jam įrodyti, kad su Karoliu manęs niekas nesieja. Buvau pas advokatę, aptarėm skyrybų dokumentus. Antras žingsnis – atsiprašyti ir daugiau nedaryti klaidų, kurios jį skaudintų. Nes aš jį DIEVINU!

Nori papasakoti savo istoriją, pasidalinti mintimis ar patarimais? Atsiųsk mums laišką elektroniniu paštu portalas@cosmopolitan.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis