Tikra istorija: aš nesu jo bokso kriaušė

Prieš pradėdama šią istoriją noriu perspėti, kad nelaukiu jokios užuojautos. Visa tai yra tikra ir nutinka tūktančiams moterų visame pasaulyje.

Susipažinau su Sauliumi. Bendravome neilgai ir vienas kito gerai nepažinojome, tačiau jautėme stiprią abipusę simpatiją ir nusprendėme kartu gyventi užsienyje. Prisipažinsiu, pirmosiomis dienomis svaigau dėl jo, jaučiausi tarsi rojuje, o nuo mano veido niekuomet nedingo šypsena. Buvome lyg maži vaikai, mėgavomės vienas kito bučiniais ir apsikabinimais. Atrodė, kad galiu viską ir esu svarbiausias žmogus jo pasaulyje. Iš šono atrodėme kaip ideali pora, o draugai net neklausdavo, kaip gyvenu, nes patys matė, kad spinduliuoju laime ir gyvenu it pasakoje. Deja, įsitikinau, kad ne visos pasakos turi laimingą pabaigą.

Jis dirbo nelabai gerai apmokamame darbe, tačiau turėjome kur gyventi ir už ką pavalgyti. Viso to buvo gana, nes gyvenome svajonėmis, kad vieną dieną turėsime viską. Mano darbo paieškos nebuvo sėkmingos, taigi finansiškai buvau nuo jo priklausoma. Man buvo tik 19 metų, tačiau tikrai nesijaučiau tokia jauna: su niekuo bendrauti negalėjau, savo gyvenimo neturėjau, tapau paprasčiausia valgį gaminančia namų šeimininke. Buvau jo asmeninė tarnaitė, privalanti kiekvieną naktį tenkinti jo gyvuliškus instinktus. Žodis „ne“ man egzistuoti negalėjo, nes jis viršininkas, jis mane išlaiko. Prieštaraudama išprovokuodavau jo pyktį ir agresiją, juk viskas, kas vyksta, turi būti pagal jo taisykles. Iš pradžių tik rėkdavo, pašaipiai vadindavo princese, nors buvau jo vergė, nesveika, psichine ligone ir t.t. Viskas ėjo tik blogyn, bet aplinkiniai nieko nematė, nes viešumoje vaidinome idealią porą.

Prasidėjo tokie barniai, kad net tekdavo miegoti ant laiptų ar rūkomajame. Pradėjau jo bijoti, tad kaskart susipykus bandžiau kur nors pasislėpti ir verkdavau, nes nežinojau ką daryti. Kuo toliau, tuo sunkiau jis valdė savo emocijas. Galiausiai pradėjo mane mušti.

Aš net nepamenu pirmo karto, kai jis mane primušė, nes jų buvo begalė. Jis raudavo mano plaukus ir delnu daužydavo per veidą, o pradėjus verkti – visuomet juokdavosi. Bandydavau ištrūkti, tačiau nepavykdavo. Labiausiai įstrigo viena jo frazė: „Kokiu mano žaislu nori būti?“ Jis visuomet naudojo psichologinį smurtą, žemino mane, vertė jaustis kalta ir jam tai puikiai sekėsi. Vieną kartą nebeištvėriau ir nubėgau į policiją, nes neturėjau kur kitur kreiptis. Policijos pareigūnė pasirūpino, kad patekčiau į saugią vietą, kurioje gyvena nuo vyrų smurto nukentėjusios moterys. Tirkiausiai neįsivaizduojate, ką reiškia tai patirti. Guli lovoje ir nori rėkti, verkti, šaukti, bet nieko nepajėgi, nes esi palūžusi ir pradedi galvoti, kaip norėtum, kad jis apkabintų...

Būdama ten galvojau, kaip jo pasiilgau, bandžiau suvokti, kodėl jis taip elgiasi, svarsčiau, kad gal vis dėlto kalta esu aš. Tikėjausi, kad jis pasimokė ir vėl pas jį sugrįžau. Tai buvo didžiausia mano klaida. Tokie vyrai nesikeičia. Jei jis pakėlė ranką vieną kartą, pakels ir antrą, trečią ir t.t. Taip nutiko ir man. Praėjus mėnesiui viskas pasikartojo. Vakare jis mane sumušė, ryte bandė išprievartauti, tik man pavyko pasprukti. Vėl atsidūriau policijoje, paprašiau nufotografuoti visus sužalojimus ir perkelti atgal į nukentėjusių nuo smurto moterų namus.

Visa šia istorija noriu pasakyti, kad tie „namų karaliai“ žaidžia psichologinius žaidimus. Tu kiekvieną kartą galvoji „O gal jis pasikeis? Gal tai aš kalta?“. Bet prisimink: kad ir ką jam sakytum, kad ir kaip elgtumeisi, JIS NETURI TEISĖS TAVĘS MUŠTI AR VERSTI TENKINTI JO GYVULIŠKUS INSTIKTUS. TU MOTERIS IR TURI TEISĘ PASAKYTI „NE“! Jei kada būsi ar esi tokioje situacijoje, netylėk ir nesitaikstyk su jo elgesiu, nes tai nėra normalu. Yra daugybė žmonių ir įstaigų, galinčių tau padėti atsistoti ant kojų, grįžti į normalų gyvenimą, susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir svarbiausia – jaustis saugiai. Moteris - ne daiktas ir ne žaislas. Jei bent kartą esi tai patyrusi – atsikvošėk ir ištrink jį iš savo gyvenimo. Žinau, kad tai sunku, bet kažkada suvoksi, kad tu nusipelnei gražaus gyvenimo.

Dauguma smurtą patyrusių moterų prisimena, kad kažkada buvo laikotarpis, kai jis nekeldavo rankos, o jos jautėsi laimingos, todėl kaltina save, esą pačios išprovuokuoja konfliktus. Jos vis grįžta, nes tikisi, kad šį kartą viskas pasikeis. Bet niekas nesikeičia ir nepasikeis.

Po šios patirties ir pokalbių su kitomis tai patyrusiomis moterimis supratau, kad vėl patikėti vyrais bus labai sunku. Noriu padėti moterims, susidūrusioms su smurtu. Neleisk jam tavęs skriausti, tu nesi jo bokso kriaušė.

Nori papasakoti savo istoriją, pasidalinti mintimis ar patarimais? Atsiųsk mums laišką elektroniniu paštu portalas@cosmopolitan.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis