Agnės blogas: meilės apibrėžimas (Google nepadės)

Šiandien Google gali rasti bet ką – nuo kvantinės fizikos pradmenų iki trigonometrijos funkcijų. Tačiau pamėgink į paieškos laukelį įvesti iš pažiūros paprastutį žodžių junginį „kas yra meilė“ – Vikipedija bus bejėgė pateikti racionalų apibrėžimą.

Meilės samprata keičiasi bėgant metams. Kaip ir jos forma bei subjektai. Vaikystėje mylime mamas, tėčius, senelius, šunis, kates, ledus, saldainius ir visa kita, kas teikia džiaugsmą. Mylime visa širdute, apie tai atvirai pasakojame visam mus supančiam mažam pasaulėliui, iš džiaugsmo trypčiojame pėdutėmis skanaudamos saldžiausių ledų porciją ir stipriai prie mažos krūtinės glaudžiame mielą katytę ar pūkuotą šunelį. Meilės forma – besąlygiška ir atvira, o jos subjektas keičiasi priklausomai nuo ragautų ledų rūšių ir pas kaimynus matytų šunelių. Tiesa, neįsivaizduojame gyvenimo be mamos ir tėčio – šie meilės subjektai, ko gero, vieninteliai nesikeičia visą gyvenimą. Vaikystėje puikiai žinome, kas yra meilė. Dažniausiai „meilė yra kai mano mamytė padaro kavos tėveliui ir prieš duodama paragauja, ar ji skani.“ Arba „meilė yra tai, kas tave verčia šypsotis net kai esi pavargęs.“

Paauglystėje patiriame pirmuosius pilve plazdančius drugelius patyliukais įsimylėdamos šauniausią klasės vaikiną ar garsiausią dainininką. Meilė šauniausiam klasės vaikinui dažniausiai baigiasi kančia be atsako, o garsiausi daininkai patogiai įsitaiso plakatuose ant kambario sienų. Neatsimenu mylėjusi šauniausio klasės vaikino, bet puikiai atsimenu mylėjusi visus „Back Street Boys“ dainininkus, kuriuos vėliau pakeitė „N'Sync“, dar vėliau – Ricky Martinas (iš kur aš galėjau žinoti, kad jis homoseksualus?). Paauglystėje galvojame, kad mažiau mylime tėvus, nes jie linkę riboti mūsų „laisvę į privatų gyvenimą. Ir apskritai, mes jau esu suagusios, nereguliuokite mūsų gyvenimo! Į mokyklos diskoteką eisime, ir taškas!“ Iš tiesų tėvus mylime nei mažiau, nei daugiau – lygiai taip, kaip mylėjome nuo pirmųjų žingsnių – besąlygiškai. Tik suprantame tai kiek vėliau. Paauglystėje išmokstame tyliai dūsauti dėl susižavėjimo subjekto, išverkiame jausmus į pagalvę ir užrašome juos dienoraštyje.

Blogą įprotį slėpti meilę atsinešame į suaugusiųjų gyvenimą. Tik čia dar labiau užaštriname kampus, dar labiau įsijaučiame į ledo karalienių vaidmenį, dar meistriškiau žaidžiame jausmų pokerį ir tampome likimą už virvučių. Kartais už virvučių tampome tuos, kuriems rūpime. Kartais it marionetės leidžiamės tampomos pačios. Meilę ledams keičia meilė pinigams, meilę muzikos dievukams keičia meilė perspektyviausiam kontoros naujokui. Meilę pradedame matyti kaip galimybę kažką gauti, kažką duoti, kažką atrasti, kažką prarasti, kaip saugumo garantą ir kaip investiciją į ateitį. Prieš įsimylėdamos būtinai devynis kartus pamatuojame, pasveriame visus „už“ ir „prieš“, klausiame draugų patarimų, atsakymų į klausimus ieškome interneto forumuose ir vis mažiau klausome savo širdies. Rožinius akinius pakeičia mikroskopo stiklas: atidžiai apžiūrime susižavėjimo subjektą, išnarpliojame kiekvieną jo savybę, būdo bruožą, charakterio ypatumą. Egzaminuojame žmogų ir jis arba išlaiko testą, arba ne. „Meilę apskritai“ keičia „meilė dabar ir čia“. Mylime dėl kažkokių savybių, o ne apskritai dėl to, kad žmogus tiesiog egzistuoja. Meilė tampa tokia reliatyvi, kad nė nespėjame keisti feisbuko statusų. Vieną dieną mes – įsipareigojusios, kitą – santykiai komplikuoti, trečią – esame vienišos. Kol galop nė nebesuvokiame, „kas per velns ta meilė yr“, su kuo ji valgoma ir kam ji apskritai reikalinga.

Būna, suagus nusišypso laimė stipriai įsimylėti. Kaip vaikui – besąlygiškai, kaip paauglei – ilgesingai ir aistringai. Būna, mums sudaužo širdį į tūkstančius šipuliukų ir tarsi išbarsto juos po pasaulį. Užtrunka laiko, kol iš tūkstančio pabirusių šukių vėl suklijuoji plakančią širdį. „O man vienai dar geriau!“ – šaukiau visiems iki pamėlynavimo po skaudžių skyrybų. Šventai įtikėjau, kad aš pati sau – geriausia draugė, ir patyliukais ieškojau paguodos antidepresantuose. Dar prisiekiau daugiau niekada gyvenime neįsimylėti ir kaip mantrą kasnakt kartojau „geriau būti vienai, nei su bet kuo“. Šios mantros laikausi iki šiol, bet būti vienai yra tūkstantį kartų blogiau nei dalintis jausmais su tuo „ne bet kuo“. Su bičiuliu, su mylimuoju, su nepažįstamuoju. Niekada nežinai, kaip ir kur sutiksi tą, kuris grąžins drugelių plazdėjimą pilve, privers širdį plakti stipriau ir nepaleisti telefono iš rankų laukiant mielo skambučio ar juokingos žinutės. Niekada nežinai, kada „bet kas“ gali virsti tuo, be kurio jau neįsivaizduotum savo gyvenimo.

Patyrusios skaudžių išgyvenimų tampame atsargesnės, įtaresnės. Bet taip pat suvokiame, kad ledo karalienių ir jausmų pokerio žaidimai naudos atneša nebent tuomet, kai norime atstumti tuos, kuriems nuoširdžiai rūpime. Kurie mus galbūt myli. Ir mes vėl pradedame mylėti kaip vaikai. Vis dar nežinodamos, kas yra meilė, bet ją jausdamos ir garsiai deklaruodamos. Niekada nėra geresnio laiko įsimylėti, negu dabar. Nes jeigu ne dabar, tai kada?

Džiaugiuosi, kad Google neatsako į klausimą, kas yra meilė. Nes meilė – tai ne kvantinė fizika ir ne trigonometrija, kurioms egzistuoja visame pasaulyje pripažinti apibrėžimai. Žinai, kodėl nėra meilės apibrėžimo? Todėl, kad galėtume jį sukurti pačios. Sudėlioti jį iš jausmų, išgyvenimų, lūkesčių. Vienai meilė gali būti aistra, kitai – saugumas, trečiai – pagarba, ir visos mes būsime teisios. Teisios tol, kol neapgaudinėsime savęs ir tų, kuriuos mylime.

Įsimylėjusi pasaulį,
Agnė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis