Tikra istorija: aš, mano vyras ir geriausia draugė

„Tarp moterų draugystės nebūna?!“ – kovo mėnesio Cosmopolitan žurnalo straipsnis privertė atsidaryti butelį puikaus vyno, kurį laikiau velniai žino kam. Už mus, mielos moterys! Pirma vyno taurė už draugystę, antra... Hmm... Gal už ištikimybę? Ištikimybę mylimų vyrų. Ištikimybę geriausių draugių!

Iki šiol naktimis sapnuoju košmarus, kaip turiu lėkti į egzaminą, o negaliu išeiti, nes ant rankų – mažas vaikas, kurio nėra kam palikti. Ačiū Dievui, nuo mokyklos laikų turėjau Daivą, su kuria pamainomis tuos vaikus prižiūrėjome, kai reikėdavo lėkti į universitetą laikyti egzaminų, iš kurios skolindavausi batelius, eidama į pokalbį dėl darbo, kuri duodavo gerą spyrį į užpakalį, kai neberasdavau jėgų pati judėti į priekį... Tiek daug prisiminimų, keliančių šypseną...

Kaip jaustis, kai tave išduoda žmogus, kurį laikai geriausiu savo draugu jau 20 metų? Jei tiksliau, kaip jaustis, kai tave išduoda du artimiausi žmonės vienu metu. Pykti? Nekęsti? Bandyti atkeršyti? Aš to nejaučiu. Abejingumas – štai žodis, įvardinantis visus mano pojūčius.

Dabar rašau jums laišką ir žinau, kad jie kartu. Jis sakė, kad turi verslo vakarienę su svarbiais klientais iš Olandijos, todėl užtruks ilgiau. Jinai man paskambins rytoj ir pliurps visokius kasdienius niekus, tarsi nieko nebūtų įvykę. Visuomet taip daro po to, kai susitinka su juo. Gal tikrina mano reakciją, ar nieko neįtariu? O aš tyliu. Nežinau, ar noriu garsiai pasakyti, kad viską žinau.

Galit vadint mane baile. Taip, aš bijau, kad garsiai įvardinusi tiesą, sugriausiu viską, kas buvo. Taip, aš bijau prarasti tai, ką turėjau ir kuo tikėjau 20 metų. Keista? Man – ne, juk tai pusė mano gyvenimo, mano gražiausi prisminimai, kurių aš nenoriu prarasti. Galbūt aš tiesiog bėgu nuo problemos. Neneigiu. Bet taip man lengviau.

Įdomu, kiek laiko jie kartu? Pirmą kartą juos užtikau prieš keletą mėnesių pietaujančius atokiai įsikūrusioje kavinukėje. Tą kartą eidama iš kliento tik užbėgau nusipirkti cigarečių. Kvailė, dar norėjau prieiti ir nusistebėti tokiu netikėtu mūsų trijų susitikimu... O gal reikėjo viską baigti čia ir dabar? Įdomu, ką jis pasirinktų: ją ar mane? O ką darytų ji? Keista, kad per 20 metų su savo geriausia drauge aš niekada nesu kalbėjusi apie svetimų vyrų viliojimą. Kaži, ką ji pasakytų, jei paklausčiau dabar?

Šią akimirką ji džiaugiasi tuo, kas priklauso man, o aš vis dar vadinu ją geriausia drauge. Gal tai ir yra toji tikra draugystė, kuomet sugebi atleisti tai, ko neatleistum niekam kitam? Kaip guma, kuri labai stipriai įsitempia, bet nenutrūksta, kaip nutrūktų paprasta virvutė, vos stipriau patraukus. 20 metų draugystės... Aš tiesiog negaliu jų taip lengvai nubraukti...

Nori papasakoti savo istoriją, pasidalinti mintimis ar patarimais? Atsiųsk mums laišką elektroniniu paštu portalas@cosmopolitan.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis