Agnės blogas: kai vaikinas sprogsta iš pavydo

Gyvenimas namų arešto sąlygomis galimas dviem atvejais: arba labai stipriai prisidirbai, arba turi beprotiškai pavydų vaikiną.

Šiek tiek pavyduliauti – normalu. Natūralu, kad net ramiausias vaikinas gali pakelti audrą stiklinėje, jeigu atvirai flirtuoji su nepažįstamuoju. Arba raitai su juo seksualias aštuoniukes šokių aikštelėje. Juk gaidys irgi aršiai atakuoja kiekvieną, besiartinantį prie jo vištidės. Tokiu atveju, pati prisivirei košės, pati ir srėbk (kaip – galbūt papasakosiu kitąkart). Bet ką daryti tuo atveju, kai mylimojo pavydo priepuolius tenka kentėti net ir tada, kai nei su nepažįstamaisiais neflirtuoji, nei aštuoniukių neraitai ir, apskritai, – jokio preteksto nepasitikėjimui nesuteiki?

Penktadienį šventėme gimtadienį. Negausios mano, Silvos ir Jolkos pajėgos nusprendė atlikti techninę Vilniaus barų ir naktinių klubų apžiūrą (taip mes vadiname pirmąjį pavasarinį barų aplankymą). Šventė turėjo būti nuotaikinga ir ilga, kaip ir pridera visoms į trečią dešimtį įkopusioms merginoms. Trumpiausiai – iki ketvirtos valandos ryto, ilgiausiai – iki septintos (žinoma, ryto). Sakysi, per ilgai? Į šį laiką įeina ir tradiciniai pusryčiai „Amatininkų užeigoje“ (blogesniu atveju – „McDrive“ pakeliui namo).

Deja, nei pusryčių „amatininkuose“, nei „makdraivo“, nei šokių iki paryčių nebuvo. Išsiskirstėme maždaug apie vidurnaktį – tik prasidėjus nuotaikingu ir ilgu turėjusiam būti vakarui. Nuotaika subjuro tada, kai iš Silvos mylomojo pasipylė verksmingos, jautrios ir ilgesingos žinutės apie amžiną meilę, dvi apelsinio (o gal obuolio?) puseles ir prasmingą buvimą drauge. Skamba kaip kiekvienos merginos svajonė? Toli gražu, ne.

Po dviejų apelsino (o gal obuolio?) puselių sekė priekaištai apie draugėms skiriamą laiką, nesaugų naktinėjimą viešose erdvėse, iškrypusius taksi vairuotojus ir reikalavimą tuojau pat grįžti namo (žinoma, išsikviečiant iškrypusį taksi vairuotoją). Mano Silva nebūtų Silva, jeigu leistųsi tampoma už virvučių kaip marionetė – reikalavimams ji taip lengvai nepakluso. Taip, mes suvokiame, kad viešose erdvėse iš tiesų gali būti nesaugu (bet šiandien netgi bažnyčiose nesaugu), ir kad draugėms skiriamą laiką pridera dozuoti mažesnėmis porcijomis, kai šalia urzgia iš meilės ir pavydo alkanas vaikinas.

Silva buvo įsitikinusi, kad laikinas pavydo priepuolis praeis – juk morališkai vaikiną šiam vakarui ji pradėjusi ruošti prieš savaitę. Visą savaitę pasakojo, kad penktadienį eis į barą – gimtadienio švęsti ir su draugėmis susitikti. Tokia taktika su eksu veikusi puikiai – vaikinas turėdavo visą savaitę apsiprasti su faktu, kad mergina – ne kilnojamasis turtas, ir, kad kartais – labai retais kartais, jai norisi praleisti vakarą su draugėmis. Kad ir iki paryčių. Juk komendanto valandos Vilniaus meras dar neįvedė, ar ne?

Kita vertus, Silvos mylimasis tą vakarą puikiai įsijautė į komendanto vaidmenį: toliau inkštė ir niršo, kad nešokama pagal jo dūdelę, grasinosi skyrybomis ir svaidėsi ultimatumais. Kol galop Silvai neliko nieko kito, tik grįžti namo (su tuo pačiu iškrypusiu taksi vairuotoju, anot Silvos mylimojo) gesinti audros stilklinėje. Ir mintyse ieškoti pateisinimų nepateisinamam vaikino elgesiui. Mes su Jolka savo ruožtu palaimingai dėkojome visoms aukščiausioms jėgoms, kad neturime pavydžių vaikinų (na, gerai – apskritai jų neturime).

Galima šią situaciją vertinti ironiškai, galima – apskritai nevertinti. Svarstau, kas čia kaltas labiau: nesveikas vaikino pavydas, savininkiškumo jausmas, paranoja ar... pati Silva? Juk, galų gale, pavyduolis pasiekė savo – Silva grįžo namo. Grįžo vieną kartą, grįš ir antrą – taip, ko gero, mąsto jos vaikinas. O aš esu įsitikinusi: jeigu norėsi mylimąjį išduoti, tą padaryti galėsi dienos šviesoje ir bet kur. Einant į darbą, perkant kavą išsinešimui, lūkuriuojant eilėje prie suši, parkuojant automobilį. Tam nė nereikia su draugėmis keliauti į barą. Ir atvirkščiai: jeigu minčių apie išdavystę nė nekyla, ir šauniausias nepažįstamasis bare įspūdžio nepadarys.

Gyvenimas namų arešto sąlygomis veiksmingas tik vienu atveju: kai beprotiškai pavydūs esate abu. Tada belieka savo noru izoliuotis nuo visuomenės, išmesti televizorių (nes ten rodo gražius vyrus ir seksualias moteris) ir dirbti iš namų (nes biure irgi yra gražių vyrų ir seksualių moterų). Kitu atveju, perdėtas mylimojo pavydas nuodys gyvenimą jums abiems. Kiek ilgai, priklausys nuo tavo kantrybės ir meilės pavyduoliui.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis