Agnės blogas: laiškas Alfonsui

„Būk gerutė, paskolink man 50 litų,“ – prašymas, užmušęs bet kokį norą tęsti santykius su tavimi, mielas Alfonsai (neabejoju, pase įrašytas kitoks vardas, bet šis tau tinka kur kas labiau). Gaila, nes buvome pažįstami vos keletą savaičių – jeigu ne šis prašymas, dar tiek gražių dalykų būtume galėję patirti ateityje.

Sakei, kad šių pinigų tau reikia už dalyvavimą proto mūšyje susimokėti. Dar sakei, kad juos grąžinsi iškart po to, kai sulauksi pinigų iš užsakovo. Jeigu būtum devyniolikmetis studentas, aš tau ne tik 50 litų būčiau paskolinusi, bet dar ir pasaulio pažinimo enciklopediją proto mūšiui nupirkčiau.

Kadangi tu – ne studentas, o jau beveik į ketvirtąją dešimtį įkopęs sėkmingas interjero dizaineris, niekaip nesuprantu dviejų dalykų: kodėl nesugebi kontroliuoti savo finansų ir gyveni bute Perkūnkiemyje be vidinės apdailos? Dar nesuprantu, kodėl taip neprižiūri savo tamsiai žalio, daug gyvenimo jau mačiusio „pasato“ ir važinėji su degančia tepalų lempute? Pusiau sintetiniai tepalai juk nė 50 litų nekainuoja – tai netgi pigiau negu proto mūšio dalyvio mokestis.

Kai pirmąkart susitikome, gyreisi sėkminga interjero dizainerio veikla. Bandei mane įtikinti, kad esi nepaprastai laimingas gyvenimo prasmę suradęs darbe. Sakei, kad esi paskendęs veikloje, daug keliauji ir vos atrandi laiko naujoms pažintims (aš – išimtis, man beprotiškai pasisekė...). Konkrečiais pavyzdžiais darbų iliustruoti negalėjai, bet aš per daug tavęs ir neklausinėjau.

TAIP PAT SKAITYK: santykių suderinamumas pagal gimimo datas

Užtat tu, mielas Alfonsai, mane intensyviai tardei. Jeigu nebūtum prisistatęs sėkmingu interjero dizaineriu, pagalvočiau, kad esi prokuroras ar ekonominės policijos pareigūnas. Daugiausia klausinėjai apie tai, kur dirbu, kiek uždirbu, kur gyvenu, ar viena gyvenu ir su kokiu automobiliu važinėju. Dirbu įmonėje X, uždirbu „ne tavo reikalas“ sumą pinigų, gyvenu, pasirodo, kitapus tavęs, Perkūnkiemyje, ir važinėju su naujesniu nei tavo automobiliu. Ir mano automobilio prietaisų skydelyje dar nė karto nedegė tepalų lemputė.

Tu puikiai mokėjai sakyti komplimentus. Tačiau gyrei ne mano akis, plaukus ar humoro jausmą. Gyrei mano puikų laikrodį, „Pandoros“ karoliukų vėrinį, rankinę ir batelius. Sakei, kad tie baklažano spalvos bateliai man nepaprastai tinka. Dar paklausei, ar jie – natūralios odos. Na, bet sėkmingam interjero dizaineriui, ko gero, ir priklauso pastebėti visas materialias detales. Juk tu – ne koks Algimantas Baltakis, kad deklamuotum romantiškas eiles apie vakaro grožį ir ignoruotum mano laikrodį ar baklažano spalvos batelius iš natūralios odos.

Kai padavėjos paprašėme sąskaitos, tu nepuolei sumokėti už mano kavą. „Ir gerai,“ – pagalvojau, – „nenoriu jaustis skolinga pirmąkart sutiktam vyrui.“ Labiau suglumino tai, kad neketinai susimokėti ir už savo kavą. Bei kepsnį. Bei bokalą alaus. „Būdamas sėkmingu interjero dizaineriu, nutarei patikrinti, ar prie tavęs nepriskreto kokia barakuda?“, – nebyliai klausiau tavęs mintyse.

Mano minčių skaityti tu nemokėjai. Užtat aš tave perpratau greitai. Perpratau greičiau, negu tuomet, kai po kelių pažinties savaičių paprašei tų nelemtų 50 litų. Perpratau tą patį vakarą, kai iš kavinės palydėjai mane prie automobilio. Tarsi norėdamas įsitikinti, ar tikrai važinėju būtent tuo automobiliu. Apžiūrėjai jo būklę, ratlankius ir patikrinai, ar „švariai“ skamba garso aparatūra. Stebiuosi, kaip nepaprašei leidimo „pralėkti“. Jeigu mudu būtume kokie kiemo draugeliai, tą patį vakarą būčiau pakvietusi tave į filmą „Greiti ir įsiutę 6“.

TAIP PAT SKAITYK: vertimas vyrams: 8 grėsmingiausios moterų frazės

Po kelių dienų panorai įsitikinti, ar tikrai gyvenu kitapus tavęs, Perkūnkiemyje. Suteikiau tau antrą šansą – pakviečiau į svečius. Netgi vakarienę pagaminau – spagečius su naminiu pesto padažu ir Parmos kumpiu. Atėjai tuščiomis: be nupiepusios gėlės, be akcijinių saldainių. Savaime suprantama, ir be vyno butelio. Viso butelio gal būtume ir neišgėrę, tačiau baltas sausas Chardonnay čia būtų labai tikęs. Vakarienė tau patiko, sakei – puikiai gaminu. Aš tai ir pati žinau. O ką tu puikiai sugebi, mielas Alfonsai? Riesti istorijas apie išgalvotą sėkmingą gyvenimą?

Tarsi atsidėkodamas už vakarienę, kitąkart į svečius pasikvietei mane. Į butą kitapus kelio, be vidinės apdailos ir vos su keliais baldais. Netgi asketiškieji, minimalistinį stilių propaguojantys skandinavai turi daugiau baldų negu tu. Švelniai tariant, gyveni nejaukiai. Tikrai ne taip, kaip derėtų sėkmingam interjero dizaineriui. Sakei, kad ilgai gyventi čia neketini. Kad pirksi namą Svajonių gatvėje, šalia „Baltijos – Amerikos klinikos“. Jeigu svajonė apie namą Svajonių gatvėje tokia pat tikra, kaip ir tavo sėkminga interjero dizainerio veikla, tai namas Svajonių gatvėje taip ir liks tik tavo tolima svajone, mielas Alfonsai.

Bute kitapus kelio nėra ne tik vidinės apdailos ir baldų, bet ir interneto. Nei kabelinės televizijos. Gyveni ne tik nejaukiai, bet ir keistai, mielas Alfonsai. Ko gero, neturi pinigų sumokėti už interneto paslaugas. Arba butą be vidinės apdailos ir baldų išsinuomavai vakarui, o pats vis dar glaudiesi po tėvų sparneliu kur nors Naujojoje Vilnioje. Kitas variantas – galbūt esi vedęs. Bet kam tada prašei manęs paskolinti tų 50 litų? Žmona neturėjo?

Mielas Alfonsai, jeigu atsuktume istoriją iš pradžių, nuo pirmosios mūsų pažinties akimirkos, viskas galėjo pakrypti kita linkme. Galėjai tiesiog prisipažinti, kad turi svajonę būti sėkmingu interjero dizaineriu, tačiau šiuo metu išgyveni ne pačius geriausius finansinius ir kūrybinius laikus. Galėjai pasakyti, kad esi alkanas, tačiau neturi pinigų susimokėti už kepsnį. Kitaip tariant, tiesiog galėjai būti su manimi atviras. Nes nėra nieko blogo šią akimirką neturėti pinigų, pelningos veiklos ar sėkmingos karjeros. Netgi jeigu tu – jau beveik į ketvirtą dešimtmetį įkopęs vyras. Visiems pasitaiko nuosmūkių, nepriklausomai nuo amžiaus ir patirties. Svarbu mokėti tai pripažinti ir kapstytis iš duobės, o ne gyventi iliuzijomis ir kabinti makaronus.

Bet tau, mielas Alfonsai, ko gero, patinka toks gyvenimo būdas. Patinka riesti gražias istorijas ir gyventi iš merginų kišenių. Todėl ir Alfonso vardas tau tinka daug labiau negu tas, kuris įrašytas pase.

Mergina baklažano spalvos bateliais,
Agnė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis