Tikra istorija: ar gali būti, kad aš – lesbietė?

Jaučiuosi visiškai pasimetusi. Regis, visa tai, kuo gyvenau iki šiol, netenka prasmės. Būdama 36 metų susivokiau, kad nepažįstu savęs, nežinau, ko noriu š gyvenimo ir galiausiai, kas suteikia man laimės. O gal tai tėra akimirkos painiava? Bijau ką nors keisti, kad vieną dieną atsibudusi nesuprasčiau, jog padariau didžiausią klaidą, bet ir gyventi taip toliau nebenoriu.

Tikrai niekada net nebūčiau įtarusi, kad mane gali sužavėti kita moteris. Tiesą sakant, jei kas nors būtų pasakęs, kad apskritai būsiu neištikima savo vyrui, su kuriuo gyvenu jau daugiau nei 10 metų, būčiau tik nusijuokusi. Per visus mūsų santuokos metus nebuvo nei vieno vyro, kuris būtų įžiebęs manyje bent kibirkštėlę aistros. Nebuvo vyro, bet atsirado moteris...

Studentavimo laikais tikrai nebuvau šventoji. Mėgau gerai pasilinksminti, padauginusi alkoholio ir per daug atsipalaidavusi esu pasibučiavusi ir su keliomis draugėmis, bet nieko daugiau. Man regis dauguma merginų yra tai pabandžiusios ir tai tikrai nereiškia, kad jos kitokios orientacijos. Tikrai niekuomet nežiūrėjau į moteris kaip į aistros objektus. Net minčių tokių nebuvo. Ir su dabartine drauge, net nežinau kaip kitaip ją įvardinti, suartėjome ne iš karto. Nebuvo jokio „vau“, jokių gundymų ir panašių dalykų, kurie būna tarp vyro ir moters. Tiesiog buvome bendradarbės, kurių bendravimas peraugo į draugystę.

Vieną vakarą leidome jos namuose, su kitais bendradarbiais. Jaučiausi prastai, nes turėjau asmeninių problemų, galbūt šiek tiek padauginau alkoholio, bet nemanau, kad tai buvo pagrindinis pretekstas. Dviese rūkėme balkone, kalbėjomės ir kažkokiu būdu pasibučiavome. Negaliu pasakyti kaip tai nutiko, viskas nutiko natūraliai ir spontaniškai. Tąkart viskas taip ir baigėsi, ryte tiesiog pasijuokėme, kad prisiminėme studentavimo laikus. Kitą kartą tai vėl pasikartojo, tik truko šiek tiek ilgiau ir ne taip spontaniškai, sakyčiau, aistringiau, nuoširdžiau. Grįžau namo ir tikriausiai pirmą kartą turėjau tokį nepakartojamą seksą su savo vyru. Buvau visiškai atsipalaidavusi, mėgavausi absoliučiai kiekvienu jo prisilietimu. Atrodė, kad per vieną vakarą prabudo visas mano seksualumas, kurio pati dar nepažinojau.

Man patiko tas žaidimas: būti su moterimi, o vėliau išsilieti su vyru. Tiksliau, maniau, kad tai tik žaidimas, kol viskas nepersikėlė į lovą. Pabudusi šalia jos nejaučiau jokios sąžinės graužaties, negalvojau apie tai kaip apie neištikimybę. Vyras apie tai nieko nežino, manau, kad net neįtaria. Bet draugė vis dažniau užsimena, jog norėtų kažko daugiau. Ar aš norėčiau – nežinau.

Man gerai su savo vyru, tiesą sakant, geriau nei dabar tikriausiai niekada nebuvo, bet mintyse nuolatos yra ir ji. Bandau savęs klausti, kuris iš jų mane jaudina labiau: vyras ar draugė, bet negaliu sau atsakyti į šį klausimą. Jie skirtingi. Su vyru jaučiuosi saugi, rami, mylima. Su drauge esu tiesiog laiminga, išlaisvėjusi. Man patinka ties sparnai, kuriuos ji man suteikė, bet ar dėl jų aš noriu kardinaliai keisti visą savo gyvenimą?

Net neįsivaizduoju, kaip pasakyčiau vyrui, kad palieku jį dėl moters. Ką pasakyčiau draugams? Giminėms? Kaip reikėtų elgtis darbe? O jeigu tai tėra akimirkos silpnumas? Bandžiau apriboti bendravimą su drauge, pasakiau, kad turiu susigaudyti situacijoje ir apsispręsti, bet be jos jaučiuosi blogai. Pamačius facebooke jos ir kitos moters nuotrauką, mano širdis vos nenusirito į kulnus. Nemaniau, kad galiu jos pavydėti kitoms. Jeigu ji būtų vyras – pasakyčiau, kad įsimylėjau, bet sakyti tai apie draugę man neapsiverčia liežuvis. Aš pati sau vis dar nedrįstu prisipažinti, kad mane jaudina moteris.

Susitarėme, kad per šį savaitgalį aš apsispręsiu, kaip elgtis toliau. Jei atvirai, ir širdis ir protas liepia likti su vyru, bet ar aš būsiu laiminga? Juk tokios permainos mano gyvenime atsirado ne be priežasties... Labai norėčiau, kad viso to tiesiog nebūtų įvykę ir galėčiau gyventi taip, kaip gyvenau prieš tai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis