Atsakas į skaitytojos laišką: kažkam aš vis dar kalė, išardžiusi šeimą, kažkam svajonė

„Sveiki, perskaičiau Jūsų paviešintą laišką „Atviras laiškas moteriai, nuviliojusiai vyrą“ ir kažkaip panorau išsisakyti (nors niekada šito nedariau nei komentaruose, nei juolab viešai, nei kaip kitaip). Ne todėl, kad mane sužavėjo istorija ar išpažintis, bet pagalvojau apie kitą šios istorijos pusę... nes pati TEN buvau“, – rašo savo meilės istoriją atsiuntusi COSMO skaitytoja Rita (pirmąjį laišką gali perskaityti spustelėjusi čia).

Buvau jauna, antro kurso studenčiukė su teisingomis, tradicinėje šeimoje išugdytomis krikščioniškomis vertybėmis, atvykusi iš nedidelio miestelio studijuoti į miestą. Tiesą sakant, labai lengvai atsilaikiau prieš įvairiausias pagundas, jaunuolių kvailiones ir pan. Net labai drąsiai moralizavau draugėms dėl jų jaunatviškų klaidų ir išdykavimų. Dabar suprantu, kad tada jos kaupė gyvenimo patirtį, kurios man pritrūko ir trūksta... Aš buvau kategoriška ir tiksliai žinojau kokio vyro aš noriu, kokią tobulą šeimą ir gyvenimą susikursiu. Bet iš mūsų planų ir svajonių Dievas tik juokiasi... Taip nutiko ir man.

JIS buvo visiška mano idealaus vyro priešingybė, netgi, galiu drąsiai pasakyti, mano nekenčiamų savybių rinkinys. Bet turėjo ir kažką tokio, na, kažką, kas manęs nepaleido... Gal tas „sportinis interesas“, jog aš privalau nugalėti. Visada buvau užsispyrus. Nebuvau gražuolė, bet simpatiška, prisižiūrinti mergina, taigi vaikinų dėmesio sulaukdavau, bet man tai nebuvo įdomu – aš laukiau savo princo. Ir koks paradoksas, kad tas princas manęs nesulaukė.

Tiesa, apie jo žmoną sužinojau ne iš karto, bet ši žinia kažkaip padarė priešingą efektą. Mes neišsiskyrėme, o dar labiau įsikibome vienas kito.
Dievas mato, kiek tai kainavo ašarų, nervų. Visiems. Man, jam, jo žmonai ir visiems, kurie buvo šalia. Šis gyvenimo etapas buvo pilnas meilės, intrigų, paslapčių, laukimo, pavydo ir bemiegių naktų, iliuzijų ir maldų. Šventai tikėjau, kad jei šį „karą“ laimėsiu aš, tai man gyvenime daugiau nebesvarbu niekas... Aš laiminga būsiu amžinai.
Skaitėme vienas kito mintis, svajojom apie tuos pačius dalykus. Mes nebuvome du žmonės, mes buvome tarsi vienas branduoliukas, kuriantis apie save pasaulį. Staigmenos, gėlių siuntiniai, meiliausi sms'ai, mažos ir didelės dovanos, naktiniai pasivažinėjimai, aistringi pasimatymai, romantiškos vakarienės, skambučiai bet kuriuo paros metu tik dėl to, kad pasakytų „myliu“ ar kartu pasiklausytumėm per radiją grojamos mūsų dainos... Tobula. Jei ne žinojimas, kad tas sms atsiųstas dėl to, kad jis šiuo metu negali būti su manimi, negali paskambinti man, nes šiuo metu kartu su žmona siūbuoja naujagimį, vaikšto parke, vakarieniauja, švenčia Šv. Kalėdas... O man širdis spiegia iš skausmo, laimė ir žudantis skausmas drauge.

Tas gyvenimo momentas man vienu metu ir gražiausias, ir sunkiausias, nes tas bejėgiškumas, kai situacijos pakeist neturi jėgų... Nemanykit, kad nesistengiau, kad tai tušti žodžiai. Stengiausi elgtis teisingai ir santykius nutraukti, ne kartą. Tą patį bandė ir jis. Bet po savaitės vėl, dar didesne ugnim viskas įsiplieksdavo.
Tai truko apie dvejus metus, kol galiausiai, vaikštinėdama gražų saulėtą šeštadienio rytą (kaip dabar pamenu) sulaukiau žmonos skambučio. Buvau išvadinta įvairiausiais epitetais: nuo šeimos ardytojos iki pasileidusios kvailos prostitutės ir net juodosios magijos propaguotojos, užkerėjusios jos vyrą. Aš tiesiog išklausiau ir visą jos monologą nuolankiai priėmiau, nes pati save kaltinau. Bet ir tada aš jai negalėjau pažadėt, kad tarp jos vyro ir manęs daugiau nieko nebus. Galva sukosi, širdis daužėsi, ašaros žliaugė: „Jūs pasikalbėkite ir pabandykite savo šeimos problemas išsispręsti patys. Aš jam neskambinsiu, nerašysiu, nekviesiu, bet jei jis pas mane atvažiuos – aš jo neišvarysiu“. Toks buvo mano atsakymas, padėjau ragelį. Kas vyko toliau pasakyti sunku, kojos linko, akyse raibo... Atsipeikėjau ant suoliuko šalia parduotuvės su vandens buteliuku drebančiose rankose. Užjaučiantis pagyvenusio vyruko veidas išsigandęs žiūrėjo į mane.

Citata iš mano dienoraščio, kitą dieną po jos skambučio: „Ne tokį aš įsivaizdavau savo gyvenimą, ne apie tokią laimę svajojau... Turiu susiimti ir viską sutvarkyti. Aš gi stipri. Privalau pasistengti. Net jei jis liks su manimi, mane visą gyvenimą persekios mintis, kad per mane sugriuvo kitų žmonių gyvenimai. Kaip man reiks gyventi su šita kalte?!“
Visos aplinkybės susidėliojo palankiai. Pasistengiau ir gavau studentų mainų programos „bilietą“ semestrui išvykti studijuoti į kitą šalį.
Jis mane nuvežė į oro uostą dar nežinodamas, kad aš išskrendu su mintimis, jog tai paskutiniai mūsų bučiniai ir apsikabinimai... Atstumas nepadėjo, jis skambino, kalbėjomės, palaikėm ryšį dar kurį laiką, tada aš tiesiog išjungiau telefoną, ignoravau „Skype“ žinutes, po poros agonijos savaičių viskas nurimo. Tyla. Tuštuma. Visa galva nėriausi į mokslus, studentiškus pasilinksminimus, diplomo rašymą. Veikla užsuko.
Apsigyniau diplomą, įsidarbinau. Tačiau... širdyje nykuma.

Ką daugiausia duodavo susitikinėjimai su vaikinais? Tiesiog bičiulystę, arba viskas baigdavosi po pirmojo pasimatymo. Jam neprilygo niekas. Po kurio laiko skambutis. Jo balsas sudrebino mano pasaulį dar kartą. Tą naktį praleidome mašinoje. Kalbėjomės, mylėjomės, vėl kalbėjomės... Jis išsiskyrė su žmona, nors manęs nebuvo šalia. Ruošėsi naujai mūsų pradžiai. Jaučiau išsilaisvinimą, palengvėjimą ir neapsakomą laimę, pilnatvę. Gal po 3 mėnesių apsigyvenome drauge.
Gyvenimas, rodėsi, nušvito, aš pakeičiau darbą į sau mielą. Sparčiai dariau karjerą, mylimas žmogus buvo šalia, ruošiamės vestuvėms. Bet po truputį viskas ėmė keistis į blogą pusę: kuo mano karjera sėkmingesnė ir kuo aš svariau prisidėdavau prie namų biudžeto, tuo labiau mes tolome. Aš vis mažiau dariausi panaši į tą naivią, jautrią mergaitę, kuriai reikia globos. Pasikeitė mano interesai, siekiai, draugų ratas. O jis liko toks... toks pat romantiškas, toks pat mielas, bet vis mažiau mane suprato.

Prasidėjo pavydo scenos, kasdieniai nesusikalbėjimai, barniai ir spaudimas iš aplinkos, kad mes netinkame vienas kitam. Galiausiai aš palūžau. Atšaukėme vestuves, dar po poros mėnesių aš išsikrausčiau. Ilgą laiką „gedėjau“, negalėjau nieko įsileisti, net kalbėti apie tai buvo beprotiškai sunku. Bet jutau, kad vien meilės nebepakanka. Mes beprotiškai ir tikra meile mylime vienas kitą iki šiol, nors bandome laimę surast su kitais. Gaudome trupinius apie vienas kito gyvenimą. Negalime būti abejingi...
Dažnai pati pagalvoju, kad nepakankamai stengėmės ir kovojom vienas už kitą. Bent jau aš... Dabar gal elgčiausi kitaip, tada man trūko suvokimo, kad toks gyvenimas nėra mano svajonė, kad realybėje turi būti truputis kartumo tik tam, kad įvertinčiau saldžias akimirkas ir, kad surasti dar labiau tinkantį dėlionės lapelį yra neįmanoma. Bet aš, iš nepatyrimo, nutariau svajonės dar paieškot. Radau. Gyvenu idealiame paveikslėly... Tariamoj ramybėj.

Tam tikra prasme, esu laiminga. Žmogus šalia manęs verčia (gerąja prasme) mane judėti - tobulėti, siekti. Turiu dalį savo svajonės: kelionės, mėgstama veikla, saviraiškos laisvė, bet ne vidinė harmonija. Tačiau dabar aš vertinu ir tai. Tai yra tikrai nemažai, bet „Mes niekada nenustosime tyliai mylėti tų, kuriuos kažkada mylėjome garsiai“. Tiesą pasakius, nežinau kas šią frazę pasakė, bet ji geniali.

Kažkam aš vis dar kalė, išardžiusi šeimą, kažkam svajonė, kuri buvo verta visų aukų, kažkam jauki dabartis...
Gal šiek tiek ilgokas atsakymas į mano minėtą laišką/publikaciją. Bet norėjau pasakyti, kad nebūtinai TA KITA yra šlykšti kalė. Gal TU nesi ta nuostabioji svajonių princesė. Ne jam...

Primename, kad savo istoriją gali atsiųsti el. paštu portalas@cosmopolitan.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis