Meilės trikampio istorija: iliuzijos sprogo, kai mano pilvukas pradėjo didėti

„Buvimas meiluže pradžioje intriguoja, vėliau leidžia patirti kažką nuostabaus, tačiau galiausiai vis tiek lieki įskaudinta“, – patirtimi dalinasi meilės trikampio istoriją atsiuntusi COSMO skaitytoja Giedrė. Merginos gyvenime ši meilė paliko kur kas gilesnį įspaudą nei kitų istorijas siuntusių skaitytojų (istorijas skaityk spustelėjusi čia ir čia). Greitai Giedrė sūpuos vaikelį...

Dažniausiai įskaudinta lieki ne tik tu, bet ir jis, jo žmona, jo vaikai, ir visi aplinkiniai, kurie buvo susiję su visu tuo. Tokio bendravimo pagrindinė taisyklė – neįsimylėti, tik aš šio žaidimo taisykles supratau per vėlai.

Tu lieki įskaudinta, vyrui visą gyvenimą bus prikaišiojama jo nuodėmė, žmona niekada negalės užmiršti šio įvykio, kuris visada privers ją susimąstyti ar jis ir vėl negrįžo prie to pačio...
Norėčiau pasakyti visiems, kad niekada nereikia smerkti kitų už jų klaidas, nes niekada negalite žinoti ar jums tai niekada nenutiks. Deja, taip nutiko ir man...
Visuomet į merginas, kurios laiką leisdavo su vedusiais vyrais. žiūrėjau kreivai ir sakiau „Jau aš tai niekada!“ Tačiau gyvenimas mėgsta pokštus ir kartais tai labiau skaudina nei atrodo juokinga.

 Prieš metus susipažinau su vienu vyru. Iš pačių pradžių žinojau, kad jis turi šeimą, tačiau nuo pat pirmos dienos nesugebėjau jam atsispirti. Jis turėjo kažką, kas mane prie jo traukte traukė, širdis spurdėjo, pilve drugeliai skraidė, visos mintys tik apie jį. Gyvenau laukimu, kada ir vėl jį galėsiu pamatyti. Jaučiau, kad mano jausmai jam tik stiprėja, tačiau pripažinti sau, kad jį myliu neleidau. Kol vieną vakarą jis man pasakė, kad mane įsimylėjo. Mūsų susitikimai dažnėjo ir ilgėjo. Mes negalėjome ištverti nei dienos vienas be kito. Būdavo dienų, kad tiesiog sėdėjome apsikabinę vienas kitą ir nereikėjo nei žodžių nei bučinių – mums tiesiog buvo gera jausti vienas kitą.

Jo žmona sužinojo apie mus ir bandė išskirti, tačiau jai tai nepavyko nei pirmą, nei antrą, nei trečią, nei bet kurį kitą kartą. Aš tik bandau įsivaizduoti koks skausmas pas ją širdyje... Aš žinau, kad taip elgtis nebuvo garbinga, tačiau apie gyvenimą be jo negalėjau net pagalvoti. Vien nuo tokios minties mano akyse kaupėsi ašaros... Buvo be galo sunku žinoti, kad privalau išleisti jį atgal į namus – pas šeimą, tačiau tas jausmas, kurį jausdavau kuomet jis būdavo šalia, nugalėjo mane. Aš tiesiog nepajėgiau nieko keisti, nes bijojau, kad taip jį prarasiu. Ašaros ir bemiegės naktys lydėjo mane kasdien. Tačiau aš buvau be galo laiminga, kuomet jis būdavo šalia manęs. Mes kartu svajojome apie gyvenimą kartu, apie vaikus, kokie mes laimingi būsime tuomet, tačiau šios iliuzijos sprogo, kai mano pilvukas pradėjo didėti. 

Kad ir kaip bebūtų – aš vis bandau suprasti žmonas, kurios žino, kad jų vyrai turi kitas moteris, myli jas, miega su jomis bei dalinasi savo gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Man galvoje netelpa, kaip jos leidžiasi taip žeminamos ir nepalieka tokių vyrų? Juk jei išskirs su viena – jis vis tiek susiras kitą, nes faktas vienas – jeigu vyras ieško laimės kitos glėbyje, vadinasi jo šeimoje kažkas juk negerai. Kodėl jos ir toliau taikstosi su tokiu vyrų elgesiu? Kodėl jos jų nepalieka ir nepradeda gyvenimo iš naujo? Kodėl jos pačios skaudina save nieko nekeisdamos? Šie klausimai man neduoda ramybės.

Kai jis sužinojo apie mano nėštumą, šiek tiek nustebo, bet nepuolė panikuoti. Jis manimi tik dar labiau rūpinosi. Apie aborto darymą aš nei karto nesusimąsčiau, o jis niekada man to ir nesiūlė. Laukiau kol jis apsipras su ta mintimi ir pagaliau priims tinkamą sprendimą – išsiskirs su žmona ir prasidės mūsų neapsakomai jaudinantis gyvenimas kartu. Tačiau žmona dar kartą iškėlė sceną dėl to, kad jis leidžia laiką su manimi, o aš jai neapsikentusi išrėžiau, kad esu nėščia. Jam teko rinktis, nes draskomas abiejų pusių ilgiau laukti ir žaisti su mumis abiem nebegalėjo. 

Jis pasirinko ją, moterį, kurią vedė ir pragyveno su ja daugybę metų. Jis pasirinko stabilų gyvenimą vietoje meilės, kuri sukuria ateities nežinomybę. Mano ašaros liejosi upeliais, tačiau supratau, kad privalau susiimti: juk dabar turiu galvoti ne apie savo širdies bėdas, o apie būsimą stebuklėlį, kuris po keleto mėnesių pasibels į šį pasaulį. Džiaugiuosi, jog turiu nuostabią mamą, kuri mane palaiko šiuo sunkiu momentu, nes kitaip išprotėčiau.
Kyla klausimas, ar man nebaisu? Žinoma, man baisu. Tie klausimai, ar būsiu gera mama? Ar galėsiu suteikti savo vaikeliui pilnavertį gyvenimą? Galų gale, ką reikės sakyti vaikeliui, kai jis paklaus kur tėtis? O ką darysiu jei tėtis sugalvos, kad nori būti vaikučio gyvenime, kaip jam tada paaiškinsiu, kodėl tėtis grįžta pas kitą, su kuria visą laiką ir gyveno? Kad ir kaip baisu man būtų, aš tikiu, jog padarysiu viską, kad mano auksas būtų laimingas. Žinau tik vieną, kad ir kaip jį mylėsiu, vis viena tai neatstos tėviškos meilės.. 

Skaudu, kad dėl mūsų klaidų niekuo dėtas vaikelis neturės žmogaus, kurį galės vadinti tėčiu. Tačiau, kad ir kaip bebūtų aš turėsiu gyvenimo džiaugsmą, kurį mylėsiu dar labiau nei myliu jo tėtį. Aš be galo džiaugiuosi ir laukiu būsimo kūdikio, kuris man niekada neleis užmiršti, kokia didelė meilė liepsnojo tarp mūsų, tačiau tuo pačiu ir primins, jog gyvenimas vis dėl to yra neprognozuojamas...

Žinot kas absurdiškiausia? Aš nesugebu ant jo nei pykti, nei jo nekęsti, nei vaidinti, kad pykstu. Aš taip norėčiau, kad dar nors kartą mane apkabintų. Bet širdyje taip tuščia, o tos sudužusios šukės joje vis drasko širdį. Man jis buvo tobulas vyras, su kuriuo norėjau praleisti visą savo gyvenimą. Tad merginos, linkiu jums nebūti tokioms naivioms ir nepapulti į tokią situaciją kaip manoji. Žinau, jūs manote, kad jūsų atvejis kitoks, ir aš taip maniau, bet tiesa ta, kad taip nėra. Klystame visi, bet kartais už tas klaidas tenka labai skaudžiai mokėti, tad geriau pasimokykite iš svetimų klaidų ir nepasirinkite tokio kelio....

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis