Kodėl norisi susigrąžinti buvusį mylimąjį ir santykius?

Kelias link skyrybų niekada nebūna lengvas: pyktis, nusivylimas, ašaros... Kiekvienam savi išgyvenimai. Tačiau kodėl šioje santykių istorijoje padėjus riebų tašką, po kiek laiko ir vėl norisi susigrąžinti žmogų, kurį galbūt pati atstūmei? Konsultuoja gydytojas seksologas Viktoras Šapurovas.

Kodėl žmonės patinka vienas kitam?

Seniai žinoma, jog žmonės, kaip ir visi gyvūnai, turi lytinį potraukį. Jis ir yra priešingų lyčių traukos pagrindas – viskas skirta giminės pratęsimui (vaikų atsiradimui). Bet palyginus su gyvūnais, žmonių tarpusavio trauka gerokai sudėtingesnė. Tiesa, trauka nėra vienoda visiems žmonėms. Mūsų Žemėje gyvena įvairūs žmonės: vienų jausmai artimesni gamtai, kitų – gerokai paveikti kultūrinių reikalavimų. Tai priklauso nuo visuomenės, tautybės, tikėjimo, papročių, išsilavinimo, laikmečio. Ko gero didžiausius reikalavimus vienas kitam žmonės taiko taikos, stabilaus visuomenės gyvenimo laikotarpiu.

Jau susipažinimo metu mes vienas kitą tikriname, toliau – daugiau. Tikriname emocinį, dvasinį-intelektinį, fizinį-seksualinį atitikimą. Tam paprastai prireikia ne mažiau 20-30 bendravimo valandų. Seksualiniam atitikimui įvertinti paprastai pakanka apie 20 meilės aktų, jeigu neįvyksta neplanuotas pastojimas.

O kas toliau? Toliau yra gyvenimo realijos, su kuriomis susidurdami sužinome daugiau apie sutuoktinį, partnerį. Paaiškėja prieš tai vykusio vertinimo klaidos. Nesuklysti tiesiog neįmanoma, nes , Alfredo Adlerio nuomone, visi turime privačią logiką, ir būtent ji nulemia, kurį gyvenimo draugo bruožą įvertinsime adekvačiai, kurį perdėtai, kurį ignoruosime. Pastebime viską, bet vertiname nevienodai.

Taip pat po tam tikro laiko suvokiame, kiek sugebame ir sutinkame prisitaikyti prie partnerio atsisakant tam tikrų savo reikalavimų; kiek lanksti yra kita pusė.

Kuo gražus buvęs vyras (žmona)?

Pradžioje partneriai vienas kitam gražūs ir patrauklūs. Bet, nesėkmingai gyvenant, simpatija tirpsta, meilė nyksta ir vieną dieną neigiami bendravimo aspektai nusveria geruosius. Sutuoktinis tampa nepatraukus dvasiškai, emociškai, fiziškai. Tai paprastai veda link skyrybų. Tolesnė santykių raida gali turėti kelis scenarijus. Vieni tampa priešais, o kiti... Kitiems pamačius buvusį sutuoktinį kito partnerio glėbyje aptemsta protas. Mylintis žmogus visada gražus, nes įsimylėjus prie gamtos padovanoto grožio prisideda didžiulis vidinis grožis. Būna labai gera matyti, kai pasisekus analitinei terapijai, pacientas tiesiog pražįsta, tampa patrauklus, aplinkiniai pradeda jį pastebėti, skirti jam dėmesio. Išsiskyrusios poros situacijoje patrauklumas dar didesnis: buvęs sutuoktinis pats myli ir yra mylimas, bet jau kito partnerio.

Kitas svarbus veiksnys, skatinantis simpatijų buvusiam sutuoktiniui atgimimą – savininkiškumo jausmas. Moteris pradeda galvoti: „Tai aš nepastebėjau koks jis gražus ir geras, aš suklydau!“ Didelį vaidmenį gali suvaidinti ir vienatvės jausmas. Jei moteris turi stiprią baimę būti paliktai (ji paprastai susiformuoja vaikystėje), tai netgi to atvju, jei pati atstūmė vyrą, ji jausis palikta. Buvęs vyras yra neprieinamas artimam kontaktui, tai padidina jo patrauklumą. Visi šie veiksniai nulemia buvusio partnerio patrauklumo renesansą.

Dalis žmonių po išsiskyrimo elgiasi dar kitaip, jie kerštauja: pamatę buvusį partnerį kito žmogaus glėbyje, pradeda vėl jo siekti, bet realiai santykių neatkuria. Šis principas vadinasi „Nei sau, nei kitam“. Iš tikrųjų, atgaivinti santykius su tuo, kas tave labiau myli, nei tu jį, nėra labai sunku. Jei kas pakliūna į tokią situaciją, turėtų įvertinti, ar kas pasikeitė. Jei viskas vyksta po senovei, tik tiesiog nauja banga atėjusi, santykiai neturi perspektyvos.

Kam tai atsitinka dažniau – vyrams ar moterims?

Savininkiškumo jausmas nuo lyties mažai priklauso, jis daugiau susijęs su asmenybės struktūra. Tas pats liečia ir baimę būti paliktam, kurios atsiradimas, kaip minėjau, siejamas su vaikystės įvykiais, tėvų elgesiu. Kitas dalykas yra vidutiniškai didesnis moterų psichologinis ir fizinis pažeidžiamumas ir iš to kylantis polinkis jaustis auka. Aukos vaidmuo lemia, kad žmogus jaučiasi visada nukentėjęs nuo kito veiksmų, ką tai beliestų. Tai galioja ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir darbiniuose santykiuose.

Antra vertus, moteris šeimyninio gyvenimo eigoje gali būti realiai daugiau fiziškai nukentėjus, tuomet jos jausmų buvusiam vyrui atgijimas vargu ar įmanomas.

Ar įmanoma nauja sėkmė?

Vienareikšmio atsakymo kaip ir visuomet psichologijoje nėra. Gyvūnų atsakas yra aiškiai nusakomas instinktų, o žmonėms būdingi variantai.
Nemanau, kad galimybė atkurti santykius egzistuoja. Tokie bandymai ir vėl po kurio laiko baigsis nesėkme. Kitas dalykas – nauja santykių kokybė. Jei žmogui pavyksta kažkiek pertvarkyti save (pačiam ar su analitiko pagalba), jis galės kurti santykius kažkiek kitaip. Kai kurie sako: „Aš ir taip daug nusileidau, kiek galima?“ .Vien nuolaidos nėra tinkamas kelias kokybiškiems santykiams sukurti. Žmogus turi jaustis gerai ieškodamas kompromiso su partneriu, reiktų rūpintis abipusiu komfortu: kad būtų įmanoma kiekvienam poroje jausti tuo pat metu savarankiškumą ir priklausymą (bendrystę). Noriu atkreipti dėmesį, kad bendrystės jausmas skirtingai nuo priklausomybės, nežaloja ir nežemina.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis