Laiškas vyrui, kurio jis niekada neperskaitys

Už šią atvirą istoriją dėkojame COSMO skaitytojai Evelinai. Nori pasidalinti savo mintimis, problemomis ar džiaugsmais? Rašyk mums laišką adresu portalas@cosmopolitan.lt

Aš visada laukiau tavęs sugrįžtant... Sugrįžtant iš namų, kuriuose jauteisi svetimas. Kas kartą, kai tu užeidavai į mano namus tavo žingsnius palydėdavo skaudus atodūsis. Tu ir vėl susipykai su savo žmona.

Tai tęsėsi nuolat. Ir aš kiekvieną kartą laukiau tavęs išskėstomis rankomis ir verdančiais puodais, bet ryte tu susikrovęs daiktus vėl grįždavai ten, kur tavęs nelaukė... Namo. O aš likdavau viena. Su neplautais indais ir purvina sąžine.

Aš visada jaučiau gėdą už tai, kad nuviliojau svetimą vyrą. Mano tėvai mane auklėjo ne taip. Bet jau buvo per vėlu. Tu buvai taip giliai manyje, kad nebeliko jokių kliūčių. Nei mano sąžinė, nei savigarba nebegalėjo nugalėti. Jos buvo įkalintos taip giliai mano širdyje, kad jų daugiau nebesigirdėjo.

Taip slinko savaitės ir mėnesiai. Tu atėjęs visada išeidavai. Žadėjai man žvaigždes, nors rytui išaušus bėgai kiek kojos neša. Aš tavim tikėjau.. O kaip gi aš galėjau netikėti?? Kai buvau vienintelis žmogus, pas kurį ėjai, kai tau buvo blogai?? Taip, tik tada kai tau buvo blogai... Kai viskas buvo gerai tu manęs net neatsiminei. Tik aš to dar nežinojau. Kaip aš galėjau netikėti tavo ašaromis, prisipažinimais? Aš tikėjau tavimi labiau nei pačia savimi. Aš jaučiausi pilna, kai buvai šalia. Kai tu išeidavai viskas griūdavo. Darbe viskas krito iš rankų, namie viskas atrodė svetima. Aš klaidžiojau kažkur savo mintyse ir nei vienam žmogui nepavyko su manimi susikalbėti. Ilgainiui mama nustojo man skambinusi, draugės irgi, bendradarbiai nebekvietė manęs pietų. Aš likau visai viena, nors tokia jaučiausi jau seniai. O telefonas vis tylėjo...

Vieną dieną aš ėjau iš darbo namo. Mano kelias buvo per gražų parką, kuriame dažnai vaikai žaisdavo su savo tėvais. Aš mačiau jų laimingas šypsenas, skardų juoką ir mano širdis plyšo į milijoną dalių, aš visada svajojau apie savo vaikus, laimingą šeimą. Dabar aš svajojau apie visą tai su tavimi. Tu sakei, kad vieną dieną mes turėsim daug vaikų ir nuosavą namą kitame mieste, kur niekas mūsų nepažįsta ir gyvensim ilgai ir laimingai, tačiau dabar tu negali galvoti apie vaikus su manimi dėl karjeros, juk mums reikės pinigų. Ir aš tavim tikėjau, nuoširdžiai.

Aš saugojausi, stengiausi iš paskutiniųjų... O tu... Eidama per parką staiga suakmenėjau: ant pievos tarp rudens lapų stovėjai tu, iškėlęs savo sūnų į viršų ir meiliai kviesdamas savo dukrą ateiti čia. O tavo žmona stovėjo šalia dailiai šypsodamasi ir glostydama jau išryškėjusi pilvuką. Aš negalėjau patikėti tuo, ką matau. Tu man sakei, kad esi vedęs, kad padarei didelę klaida, ji ne tavo moteris, tu jos nemyli ir JOS dukros negali pamilti kaip savos. Kad ji gadina tau gyvenimą ir nesutinka skirtis, o visas jūsų turtas užrašytas ant jos. Tu apnuodijai mano smegenis savo melu. Naudojaisi mano gerumu ir silpnybe. Tu matei, kokia gera moteris aš esu ir mano gailesčiu pavertei savo verge. Aš buvau akla. Aš stovėjau ir negalėjau pajudėti. Man prasidėjo spazmai. Teko staigiai bėgti atokiau, nes mane supykino.

Aš puoliau bėgti nekreipdama dėmesio,kad aviu brangius batelius. Man viskas buvo nesvarbu. Visa kita savaitė man buvo siaubinga: kiekvieną minutę mano sąžinė išsilaisvindama prikaišiojo man viską ką aš padariau ir ko ne, kokia aš buvau akla ir naivi. Visas purvas dabar jau liejosi per kraštus. Aš nebegalėjau taip gyventi. Aš pasiėmiau atostogas ir išvažiavau pailsėti į Ispaniją, niekam nieko nesakiau, tiesiog išvažiavau.

Viskas įskaičiuota man buvo kaip gera terapija, aš gėriau kiaurą dieną ir kiaurą naktį, blaivos manęs nematė niekas ir vien iš mano elgesio visi suprato, kad aš turiu dėl ko tai daryti. Todėl niekas neuždavinėjo per daug klausimų ir tiesiog padėdavo, jeigu man ko reikėjo. Ar palydėdavo iki mano numerio, ar paduodavo stiklinę vandens ar pažadindavo prieš pradedant smarkiai kepinti saulei. O mano telefonas tylėjo.

Neskambino niekas. Jei aš būčiau mirus, tu net nesužinotum. Viskas tęsėsi labai ilgai... Man kiekviena diena tęsėsi kaip savaitė ir aš kas dieną žudžiau save milijoną kartų už viską, ką padariau. Už tai, kad pamilau svetimą ir už tai, kad juo aklai tikėjau, nė karto sveiku protu nesusimąsčiusi, kad jis gali būti blogas žmogus.

Kaip ilgai aš rinkau savo dalis. Aš žinojau, kad man reikia pagalbos, tik nieko nenorėjau prisileisti arčiau. Po savaitės Ispanijoje pradėjau pastebėti, kad manimi labai rūpinasi jaunas baseino prižiūrėtojas. Jis puikiai kalbėjo angliškai, bet beveik nieko nekalbėjo, be žodžių padėdavo atsistoti ir palydėdavo į mano kambarį. Kol vieną dieną aš tiek priliuobiau, kad ne tik atsistoti nebegalėjau, bet ir atsimerkti. Aš išmaukiau kelis butelius viskio ir jau nebesupratau nieko. Tada jis mane nunešė į kambarį, įmetė į dušą ir laukė tol, kol aš bent šiek tiek atsigausiu.

Mane kankino žiaurios pagirios, man buvo sunku kalbėti, bet jis tyliai sėdėjo šalia nedarydamas jokio spaudimo. Aš jaučiausi jam dėkinga. Galiausiai, kai po truputį atsigavau, jam padėkojau. Jis kukliai nusišypsojo ir linktelėjo galva. Man atrodė, kad tai mano angelas sargas, pirmą kartą po ilgo laiko aš pajutau viltį. Man nebesinorėjo nei gerti nei mirti. Aš jutau kaip stiprybė po truputį grįžta į mano kūną, man norėjosi rėkti, bet šį kartą ne iš skausmo, o iš laisvės jausmo, aš išgyvenau. Kurį laiką dar naktį pašokdavau iš lovos susapnavusi košmarą, tačiau kasdien darėsi vis lengviau.

Kiekvieną dieną eidavau prie baseino vien tam, kad pasikalbėčiau su savo gelbėtoju. Tas vaikinas išgelbėjo man gyvybę ir nieko neprašė atgal. Aš būčiau jam davusi viską, tačiau jo elgesys aiškiai demonstravo, kad aš nieko jam neskolinga. Aš ieškojau pretekstų vis dažniau pas jį užsukti. Jis visada maloniai šypsojosi, bet laikė labai ryškų atstumą tarp mūsų, aš žinojau, kad tais pokalbiais viskas ir pasibaigs.

Paskutinę mano atostogų dieną parašiau jam laišką, nupirkau didelę pintinę vaisių, butelį gero vyno ir įdėjau laišką, viską palikau registratūroje ir paprašiau, kad kai paliksiu viešbutį jam būtinai perduotų. Laiške palikau savo adresą bei elektroninį paštą, aš norėjau sulaukti jo atsakymo, bet to nesitikėjau. Laiške dar šimtą kartų jam padėkojau ir papasakojau savęs naikinimo priežastį.

Kai grįžau į realų pasaulį, paskambinau mamai ir atsiprašiau už viską: kad tylėjau, kad dingau, kad nieko nepaaiškinau. Mama tik pasakė, kad labai mane myli ir visada lauks manęs išskėstomis rankomis,kad aš ne viena ir visada turiu kur grįžti. Pasijutau laiminga. Pakviečiau savo geriausias drauges pietų, žinoma, visos atėjo ir aš sunkiai rinkdama žodžius papasakojau viską, kas atsitiko. Jos tik nusišypsojo, ir pikčiau dėbtelejo, kad esu kvaiša, kad nei vienai nepaskambinau ir neišsipasakojau anksčiau, jos būtų man padėjusios.

Kai grįžau į darbą, atnešiau kavos savo bendradarbiams ir pasakiau, kad norėčiau kartu papietauti. Jie mielai sutiko. Mano gyvenimas ėmė taisytis. Žinoma daug kas priminė tave, bet aš kovojau su tuo ir kas dieną darėsi vis lengviau. Aš išsikrausčiau iš seno buto ir persikėliau gyventi į kitą, pati kūriau dizainą užsakinėjau baldus ir tai mane labai blaškė. Dažnai mano mintyse šmėstelėdavo tas vaikinas, kuris išgelbėjo man gyvybę. Aš jį atsiminiau, kaip vieną svarbiausių įvykių mano gyvenime. Tačiau ilgainiui viskas liko tik kaip sapnas, aš negalėjau patikėti, kad visa tai įvyko iš tikrųjų.

Praėjo jau nemažai laiko, mano randai nyko, kai vieną dieną po darbo išėjus į gatvę pamačiau stovintį tave. Tu norėjai mane apkabinti, atrodei toks laimingas, klausei kaip aš gyvenu, kodėl persikrausčiau ir pasikeičiau telefono numerį, kad tu ieškojai manęs namie, bet neradai, tada nusprendei padaryti man staigmeną darbe. Mane kratė iš neapykantos tau, tu tapai man toks baisus, bjaurus, šlykštus. Aš pasiunčiau tave velniop ir išėjau. Tu taip ir likai stovėti nieko nesupratęs. Grįžus namo mane apėmė toks nepaaiškinamas jausmas, taip norėjau išsilieti, kad pradėjau rašyti šį laišką, adresuotą tau, tačiau kurio tu niekada neperskaitysi.

Mane džiugino ta mintis, kad tu taip ir liksi nieko nesupratęs, juk nežinia blogiau už viską, ką aš galėjau tau padaryti. Kai baigiau rašyti, gavau elektroninį laišką, telefone pamačiau kažkokio vyro vardą ir pavardę, pamaniau, kad tai eilinis brukalas, bet kažkas manyje liepė atsidaryti jį. Ir aš tiesiog sustingau. Tą laišką parašė mano gelbėtojas iš Ispanijos. Jis dar kartą pasakė, kad iš karto suprato, kodėl aš taip elgiausi ir aš neprivalau už nieką dėkoti. Jis papasakojo man, kad pats išgyveno nelaimingą meilę, todėl ir nusprendė manimi pasirūpinti.

„Tokia graži moteris neturėtų taip savęs žaloti. Aš jaučiuosi laimingas jums padėjęs. Kažkada pagalbos reikėjo ir man. Ir aš jos sulaukiau. Todėl pasižadėjau sau, kad jeigu sutiksiu savo gyvenime žmogų, kuriam reikės pagalbos, aš būtinai jam padėsiu, ir mano gyvenime atsiradote jūs.“ Tas laiškas mane labai sujaudino. Aš jaučiausi norinti padėti visam pasauliui ir pasižadėjau sau, kad taip pat padėsiu nelaimingam žmogui. Tada ir supratau, kad nėra padėties be išeities, svarbiausia neužsidaryti savyje ir leisti žmonėms tau padėti. Kartu mes galime daug ką. Praradus vieną žmogų nereikia atsisakyti viso pasaulio. Stebuklai vyksta šiame pasaulyje. Mano stebuklu tapo baseino prižiūrėtojas.

Iki šiol esu viena, tačiau nesijaučiu vieniša. Turiu daug draugų, vaikštau į pasimatymus, nesėdžiu viena namie, savanoriauju dienos centre, pasinėriau į karjerą ir turiu daugybę planų. Pamilau gyvenimą ir tokia laiminga nebuvau niekada. O tu sėdi biure, grįžęs matai tik savo žmoną arba naują meilužę, kurios, vargšės, man labai gaila, ir tavo gyvenimas nesikeičia. Greitai užsiauginsi didžiulį pilvą ir lauksi pensijos. O aš toliau gyvensiu ir spausiu iš savo gyvenimo maksimumą, nes mano motyvacija yra būti tokia moterimi, kurios tu niekada neturėsi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis