Beveik 30, o vis dar renkuosi ne tą vyrą

Visai netrukus peržengsiu į ketvirtąją dešimtį (na gerai, pripažįstu, kad ketvirtoji dešimtis skamba dramatiškiau, nei tiesiog 30 su pliusiuku) ir vis dar esu vieniša. Būtent vieniša, o ne viena, nes vyrų mano gyvenime buvo, yra ir tikiuosi, dar bus.

Kadaise greičiausiai būčiau užbadyta pirštais ir išvadinta beviltiška senmerge, bet, mano pačios laimei, laikai pasikeitė. Dabar aš save garsiai galiu vadinti savimi pasitikinčia, nepriklausoma ir savo vertę žinančia moterimi, neketinančia pulti po kojomis pirmam pasitaikiusiam vyrui, kad tik nelikčiau ta „amžina vienišė“. Ir vis dėlto... šie „pasiteisinimai“ ne itin nuramina, nes man, kaip ir daugumai moterų, norisi to vienintelio, su kuriuo ne tik lovoje pasivartyti, bet ir apie Hegelį padiskutuoti būtų galima. Neslėpsiu, kad ir moteriškoje kompanijoje kartais labai norisi nušluostyti nosį pasipūtėlėms, tiesiog negalinčioms praleisti progos devyniasdešimt devintą kartą priminti apie savo romantiškuosius eržilus, ir rytinės kavos į lovą atnešančius, ir lovoje turinčius neeilinių sugebėjimų.

Mano gyvenime taip pat buvo romantikų, paliekančių gėles už automobilio valytuvų ir gaminančių tiesiog dieviškus pusryčius. Buvo ir eržilų, kurių dėka galėjau atsisakyti sporto klubo abonemento, nes svoris nuo intensyvių lovos treniruočių tirpo savaime. Dar buvo filosofų (pastarieji labai tikdavo prie vyno, bet greitai nuvargindavo), mamyčių sūnelių (mano juodajame sąraše numeris vienas) ir kitokio plauko daugiau ar mažiau patrauklių veikėjų. Bet varianto “viskas viename” – nė kvapo.

Tik tak… Tik tak… Pripažinkime, visuomenės sukurtos normos dažnai įspraudžia į rėmus, kurie labai sparčiai traukiasi, palikdami vis mažiau laisvės. Ištekėti iki tam tikro amžiaus, pagimdyti vaikus, turėti gerą darbą ir darnią šeimą, puikiai atrodyti ir taip toliau… Neturi to? Paskubėk, juk laikas bėga!

Tas mūsų pačių galvose tvirtai įsitaisęs ir nuolatos erzinančiai tiksintis laikrodukas skatina visais įmanomais būdais bėgti nuo vienatvės ir kuo stipriau prie kažko prisirišti. Tik štai bėgdamos nespėjame pastebėti, kad atsidūrėme savo susikurtame iliuzijų pasaulyje, kuris žavus tik kurį laiką. Tol, kol pačios stengiamės save įtikinti nesama realybe. O nuslūgus pirmosioms laukinėms aistroms, kai su misteriu “tobuluoju” jau išbandytos visos įmanomos pozos ir išgerta ne viena taurė vyno, imi suprasti, kad šio šaunuolio IQ ne ką aukštesnis nei tavo šuns.

Atvirai prisipažinsiu: aš ir pati ilgą laiką gyvenau savo susikurtose iliuzijose, kuriose nesąmoningai liaupsindavau išrinktojo gerąsias savybes ir lygiai taip pat stengdavausi nuslėpti blogąsias: vakare padarė atpalaiduojantį masažą – pliusukas, padovanojo mano išsvajotuosius batelius, dėl kurių svaigstu jau antras mėnuo – didelis pliusas, o kad neprisimena mano gimimo datos ir po trijų mėnesių draugystės tikriausiai nepasakytų, kokios spalvos mano akys – na, jis juk vyras… Atsigręžiu į praeitį ir negaliu patikėti, kad visą tą laiką melavau ne aplinkiniams, o sau pačiai: gyvenau susikurtame nuostabiame fantazijų pasaulyje, kurio epicentre buvo JIS. Tačiau fantazijos – kaip didelis muilo burbulas. Vieną dieną jos ims ir subliūkš, o tau anksčiau ar vėliau teks pažvelgti realybei į akis. Ir tą akimirką labiausiai gailėsiesi ne prarastos iliuzijos, o prarasto laiko.

Ach, kaip kartais norėtųsi spjauti į visas tas kažkieno nustatytas normas (Tik tak… Tik tak…) ir bent kurį laiką pagyventi tik dėl savęs. Daryti tai, ko tu pati nori. Atrodyti taip, kaip tau labiau patinka. Galų gale pabūti pačia savimi. O kaip mes elgiamės? Nuolankiai pataikaujame kažkieno norams. Ir kam? Tam, kad patiktume.

Ko jie iš mūsų nori? Kokiomis mes turime būti, kad jiems patiktume? Protingos? Taip, prašau! Gražios? Lengvai! Myli lieknas – badausime. Myli veržlias ir savarankiškas? Tapsime! Taip, atitikti standartus mes galime! Bet ar jūs, ponai šaunuoliai, būsite tie, kurie atneša tikrąją laimę?

Kokia gi išeitis? Netapti priklausomai nuo svetimų lūkesčių ir reikalavimų, o tenkinti pirmiausia savuosius! Tai kur kas patraukliau. Kartu ir sudėtingiau, ir lengviau. Tačiau tai suteikia galimybę tapti savo gyvenimo kūrėja, o ne aplinkybių auka!

Mes dažnai patyliukais su pavydu žvelgiame į laimingąsias, kurios sugebėjo susikurti trokštamą gyvenimą, ir skundžiamės, jog mums niekas laimės ant lėkštutės neatnešė. O iš tiesų viską pasiekia tos, kurios žino, ko nori. Tos, kurios nebijo keistis ir drąsiai žengia į priekį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis