Tikra istorija: kiek kainuoja išlaikytinės laimė

Kartą manęs paklausė ar brangiai kainuoja laimė? Atsakiau – o ar laimė yra didesnė, jei ji brangiau atsieina, ar esi laimingesnis patirdamas tą, dėl kurios reikėjo kentėti?

Daug kas mano, kad laimė kainuoja nemažai. Labai nemažai. Bet ar tikrai dėl jos reikia aukoti ir aukotis? Vieno laimė kitam gali pasirodyti eilinis, net rutininis dalykas. Kad ir rytinė kava balkone šviečiant saulei. Man tai beprotiškai maloni akimirka, kai tikrai jaučiuosi laiminga, nes neskubu, negalvoju nei apie savo, nei apie svetimus rūpesčius, tiesiog geriu kavą ir šildausi saulės spinduliuose. Kiek tokia laimė kainuoja? Atsikėlimą ryte dešimčia minučių anksčiau ir vieną akimirką atsipalaidavimo. Brangu?

Bet kiekvieno laimės sąvoka skiriasi. Laimę gali lemti ir materialūs dalykai: nauji pirkiniai, dovanos, automobilis, kelionė ar net butas. Viską galėjau turėti. Galėjau gyventi puikiame bute, skęsti tarp gėlių ir pirkinių maišelių, mėgautis kelionėmis, prabangiu visureigiu. Ir man tai nieko nekainuotų, kainuotų jam.

Tačiau čia ir prasideda svarstymai – laimės kaina yra nustatoma pagal piniginę ar emocinę vertę? Jei pagal piniginę, pastaroji situacija man būtų buvusi tikrų tikriausias laimingas bilietas. Tupinėčiau namuose neišsirinkdama ar verčiau vakarą praleisti žiūrint filmą namų kine, ar nusileisti į apačioje įrengtą baseiną, ar vilktis „Gucci“, ar „Versacesuknelę, ar savaitgalį pusryčiauti Romoje, ar Paryžiuje, ar pakviesti namų tvarkytoją Marisol, ar skambinti valymo įmonei. Ar tai laimė – mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais ir komfortu neskaičiuojant, leidžiant sau visa, ko trokšta akys (bet ne širdis)?

Kalbant apie emocinę vertę jam tokia situacija – laimė (džiuginti ir lepinti mane), o man – katorga. Katorga, nes turėčiau galybę nuostabių dalykų, bet negalėčiau jais atvirai ir nuoširdžiai džiaugtis: 1) pamaininės moters statusas, 2) įsipareigojimas, 3) laikinumo jausmas, 4) priklausomybė nuo kito, 5) negalėjimas savo vadinamąja laime pasidžiaugti kartu su man brangiais žmonėmis. 5 punktai akcijų biržoje yra jau nemažai, o gyvenime dar daugiau – arba aukštas kalnas, arba gili duobė, priklauso nuo to ar kyli, ar klimpsti gilyn. Šį kartą aš būčiau klimpusi į gilią balą, kad ir su madingais „Hunter“ botais.

Taigi, tą kartą įkvėpiau, iškvėpiau ir pasakiau: mūsų vertybės nesutampa, nežinau, kuo mane laikai, bet tokios laimės aš neieškau ir artimiausiu metu to daryti neketinu. Atsakymas buvo paprastas - ironiška šypsenėlė. O išvertus iš vyrų kalbos „nenori tu, gaus kita“. Nors santykius nutraukėm, esu tikra, kad dar kurį laiką jis tikrino mano facebook profilį, kol susirado tą, kurios vertybių sistema atitiko jo lūkesčius.

Taip jau yra: jei nori to, ko realiai turėti negali, teks aukoti tai, ką šiuo metu turi brangiausio. Už galimybę gauti piniginės išraiškos laimę pakloji savo laisvę. Nori būti laiminga ne materialiais dalykais – mėgautis dirbamu darbu, akimirkų grožiu, naujomis pažintimis ir t.t., tuomet į aukų krepšelį nebūtina dėti pinigėlio, bet turi išmokti pajusti gyvenimo pilnatvę mažesniuose dalykuose arba paprasčiausiai ją susikurti pati.

Pirkdami tikimės, kad pirkinys bus vertas investicijų, todėl iškart svarstome: ar kokybiškas, ar vertas sumokėtos sumos, ar pirksime ir kitą kartą. O laimės akimirkų vertinti negalima, jos tiesiog egzistuoja arba ne. Teko kada girdėti, kad žmogus sakytų „taip aš laimingas tiek, kiek esu vertas“? Neteko. Ir neteks, nes būdami laimingi neskaičiuojame, nevertiname, tiesiog mėgaujamės tuo, ką turime.

Išlaikytinės laimė neegzistuoja. Turėti tai, ko realiai negalėtum, tėra laikina euforija, kaip ir vietinė nejautra: operacijos metu skausmo nejauti, bet po jos kančios garantuotos. Išlaikytinės išgyvena trumpalaikį lepinimo džiaugsmą, pasitenkinimą pertekliumi, prie kurio netrukus pripranta ir be jo gyventi nebegali. Vėliau, kai išlaikytinė nebesuteikia tos egzotikos, kurią vyrui galėjo pasiūlyti anksčiau (pripažinkim, visi dalykai laikui bėgant pabosta), ji turi pasitraukti iš žaidimo. Tada suka galvą, kaip toliau tenkinti savo prabangos norą, kaip toliau išlaikyti gyvenimo lygį, kurį pasiekė ir čia laimė, rodos, buvusi visai arti, nušoka porą šviesmečių tolyn.

Tad kiek kainuoja iliuzinė išlaikytinės laimė? Pinigine išraiška ji turėtų kainuoti daug tam, kuris tave išlaiko. Bet kadangi lepindamas moterį vyras tenkina ir savo norus, dėl leidžiamų pinigų galvos jam neskauda – už vakarienę 500 ar 700 litų – koks skirtumas, jei kiaurą naktį su juo žadi vartytis satino paklodėse. Bet kiek ta laimė kainuoja pačiai išlaikytinei, priklauso nuo jos vertybių sistemos. Jei gali žemai nuleisti galvą ir jaustis gerai – kainuoja nedaug, bet jei nuleidusi galvą pasigendi savo karūnos – už iliuziją moki per daug.

Parašyk, kokį straipsnį norėtum perskaityti COSMO portale ir laimėk 3 mėnesių COSMO žurnalo prenumeratą!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis