Tikra istorija: nenoriu vyro lietuvio!

Net pasakose užjūrio princas buvo vertinamas labiau nei piemuo iš gretimo kaimo. Nenuostabu, kad atsivėrus sienoms lietuvaitės suskubo tų princų ieškoti. Vietos vyrai manė, kad jos greitai atsikąs egzotikos ir uodegas pabrukusios grįš į tvirtą jų glėbį, bet šios neskuba. Kodėl?

Daiva užaugo tvirtoje lietuvių šeimoje. Paauglystėje kartu su tėvais surėmusi pečius prie Seimo kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir nė neįsivaizdavo, kad jos vyras bei vaikų tėvas galėtų būti ne lietuvis. Šiandien abu 33 metų Daivos vaikai čiauška su tėvu prancūziškai, o ji dėl tokios išdavystės nejaučia jokios sąžinės graužaties. Sako, lietuvaičiai patys kalti, kad jų gražuolės bendratautės atgręžia jiems nugarą. Daiva žino, ką sako: pirmoji jos meilė buvo lietuvis – išsilavinęs, gražus, seksualus ir linksmas. Gal net per linksmas. Jis nematė nieko bloga kas antrą vakarą susitikti su draugais bare ar išgerti vieną kitą butelį alaus namie. “Kada gi linksminsies, jei ne jaunystėje?” – atremdavo jis Daivos priekaištus. Kai tokie pasilinksminimai ėmė trukdyti vaikino studijoms ir darbui, ji suprato, kad kurti su juo šeimą – rizikinga. Antrasis Daivos draugas buvo abstinentas ir labai rimtai vertino jųdviejų santykius. Gal net per rimtai – kone už kiekvieną minutę, praleistą atskirai, Daiva turėdavo atsiskaityti, teko atsisakyti pernelyg trumpų sijonų ir atvirų iškirpčių. “Kartais jausdavausi gyvenanti ne su lietuviu, o su musulmonu”, – atsidūsta ji.

Su prancūzu Žanu Daiva susipažino viename sostinės naktinių barų ir tuoj pat susižavėjo jo humoro jausmu bei gebėjimu bendrauti. “Nepuoliau jam iškart ant kaklo: stereotipas, kad prancūzai – slidūs kaip žalčiai, suvilioja, o paskui palieka, – pernelyg giliai buvo įsismelkęs man į smegenis.” Bet pamažu Žanas ištirpdė visas Daivos dvejones: po trejų metų draugystės jie susituokė ir išvažiavo gyventi į Prancūziją. Šioje šalyje Daiva gyvena jau penkerius metus. Kultūrinių nesusipratimų, sako, vis dar pasitaiko, tačiau tai dažniau virsta pokštu nei konfliktu.

Pieno upės, kisieliaus krantai

Tokių kaip Daiva vis daugėja. Prieš 20 metų mišri santuoka atrodė tikra egzotika, už užsieniečių ištekėjusios lietuvės pasakodavo savo neįtikėtinos sėkmės istorijas spaudoje ir per televiziją. Šiandien apie mišrias santuokas kalbama nebent tada, kai buvusios arabų nuotakos pardumia namo, praradusios vaikus ir iliuzijas. Kadangi apie tai kalbama vis mažiau, susidaro įspūdis, kad mišrių santuokų mažėja, bet tai nėra absoliuti tiesa: Lietuva pagal šį rodiklį vis dar pirmauja ES. Nuo 2000 metų tokių santuokų tik daugėjo, 2010 metais jų buvo sudaryta dvigubai daugiau nei anksčiau, ir galop padėtis stabilizavosi. Lietuvos moterys su užsieniečiais tuokiasi du kartus dažniau nei vyrai – su užsienietėmis. Statistikos departamento duomenimis, 2011 metais už užsieniečių ištekėjo 2,1 tūkst. mūsų šalies moterų, t. y. kas dešimta nuotaka. Labiausiai mūsų moterims patinka vokiečiai, antri – Rusijos, treti ir ketvirti – Jungtinės Karalystės ir JAV gyventojai.

Prieš 20 metų daugumai lietuvaičių santuoka su užsieniečiu atrodė bene vienintelė galimybė pasprukti iš skurdo, todėl užjūrio princai, atvykę į Lietuvą, maudėsi meilės ir šlovės spinduliuose. Ypač tuo džiaugėsi iš Europos šalių sugužėję bedarbiai, statybininkai ir santechnikai, apie tokią sėkmę savose šalyse nedrįsę nė pasvajoti. Lietuvoje jie jautėsi ne tik žavūs kaip alanai delonai, bet ir turtingi kaip rokfeleriai: juk net jų pašalpos buvo didesnės už mūsų atlyginimus. Šiandien lietuvaitės išrankesnės – nepuola ant kaklo bet kam, todėl vis dažniau iš užsieniečių tenka išgirsti nusiskundimų, esą tapome labai arogantiškos ir savanaudiškos. Kad ir kaip ten būtų, net ir dabar ištekėjusi už vokiečių santechniko neretai gali užsitikrinti aukštesnį gyvenimo lygį nei tapusi smulkaus lietuvių verslininko žmona. Juk vidutinis darbo užmokestis Vokietijoje yra apie 10 tūkst. litų (darbininkų – apie 8 tūkst. Lt), o Lietuvoje – beveik 5 kartus mažesnis.

“Gyvendama Vokietijoje galiu sau leisti nedirbti, – sako Greta, prieš aštuonerius metus ištekėjusi už vokiečio. – Rūpinuosi vaikais, tvarkausi namuose, ruošiu valgyti, bendrauju su draugėmis ir visai nesijaučiu dėl to nepatogiai. Būti tiesiog namų šeimininke šioje šalyje – jokia gėda. Kai vaikai paaugs, galbūt įsidarbinsiu, bet ne todėl, kad mums stigtų pinigų, o dėl savirealizacijos.” Ko gero, Gretai taip ir reikėtų daryti: net ir uždirbdami pakankamai, dauguma vakarų europiečių tikisi, jog žmona, paauginusi vaikus, taip pat pradės dirbti, tačiau nuotakos iš Rytų Europos neretai taip įpranta prie patogaus gyvenimo, kad į darbą visai nesiveržia. Štai tada ir prasideda pirmieji konfliktai: mat prie lygiaverčių partnerių versle bei gyvenime pratę vyrai nori tokią matyti ir savo šeimoje.

Lietuvoje reta šeimų, kurioms normaliai gyventi pakaktų vieno atlyginimo. Net laiko paauginti vaikus mes turime nedaug, todėl skaudama širdimi juos patikime auklėms ar darželiams ir grįžtame į darbus. Be to, anot kai kurių lietuvaičių, kuo daugiau uždirba mūsų šalies vyrai, tuo labiau jie nenori patikėti savo pinigų tvarkyti antrosioms pusėms, dėl to nuolat tenka jų prašinėti, o tai žemina.

Riteriai prieš mužikus

Reta lietuvaitė prisipažįsta užsieniečio vyro ieškojusi sąmoningai. Dažniausia jos to tyčia ir nedaro. Tačiau vis daugiau jaunų žmonių studijuoja ir dirba užsienyje (kaip, beje, ir užsieniečių Lietuvoje) – nenuostabu, kad daugėjant tokių kontaktų neretai įsiliepsnoja jausmai ir kuriamos santuokos. Bet kodėl iš kelių asistuojančių vyrų lietuvė ima ir išsirenka vienintelį užsienietį? Gal todėl, kad jis įprastai būna pernelyg ryškus kontrastas, lyginant su vietiniais. “Kol gyvenau Lietuvoje, vietiniai vyrai man atrodė visai normalūs. Na, ir kas, kad šiek tiek smirda prakaitu ir vakarykščiu alumi, kad vaikšto nesiskutę ir nevalytais batais, kad viešumoje keikiasi, spjaudosi gatvėje, o moteris vadina bobomis. Man atrodė visai normalu, kad grįžęs iš darbo mano tėvas (beje, inteligentas) ramiai išsitiesia ant sofos, o mama bėga skusti bulvių ir ruošti vakarienės. Pagyvenusi metus Švedijoje lietuvišką situaciją pamačiau visai kitomis akimis. Supratau, kad prireiks ne metų ir ne dešimt, kol pasikeis lietuvių vyrų mentalitetas. Aš neturiu tiek laiko laukti”, – atvirai kloja būsimoji viešųjų ryšių specialistė Ingrida, jau dvejus metus draugaujanti su švedu. Pasak jos, užuot smerkę paskui užsieniečius bėgiojančias merginas, lietuviai turėtų pažvelgti į save iš šalies ir pasistengti keistis patys.

Dauguma lietuvių vyrų yra išsaugoję tai, kas laikoma tradiciniu vyriškumu: jie mažakalbiai, nepasiduoda emocijoms, meilę linkę įrodinėti ne žodžiais, o darbais. Tačiau pasaulyje (kiek sparčiau) ir Lietuvoje (lėčiau) formuojasi naujas vyro modelis, vyrai mūrai ąžuolai, už kurių tvirtų pečių moteris jaustųsi kaip už sienos, tampa nebemadingi. Dabar moterims, vis stiprėjančioms ir psichologiškai, ir ekonomiškai, nebėra jokio poreikio ieškoti užuovėjos. Juolab kad prie tradicinio vyriškumo priskiriama ir neigiamų savybių: šiurkštumas, valdingumas, savininkiškumas. Gal tai ir atrodo kaip egzotiškas prieskonis vienos nakties nuotykio ar trumpo romano atveju, bet ne itin traukia, kai imi planuoti šeimą. Vis patrauklesni atrodo vakarietiško tipo vaikinai: jie madingai apsirengę ir skaniai kvepia, moka draugauti ir nesiekia dominuoti, nebijo dalytis jausmais ir yra pasirengę išklausyti, maža to, visai nesibaido buities darbų. Deja, Lietuvoje pokyčiai vyksta pernelyg lėtai, tokių “naujojo mąstymo lietuvių” ne visoms pakanka. Tos, kurios vis dar trokšta būti išlaikomos ir mano, kad šeimos galva privalo išlikti vyras, dažniau dairosi į Rytus – čia nedirbanti žmona daug kur tebėra norma. O lietuviai? Kaip tas kaimas kryžkelėje: kai reikia uždirbti pinigų, kalba apie lygias teises, o kai ateina laikas stoti prie puodų – palieka moterį vieną. Retas lietuvis uždirba kaip arabų šeichai, tačiau reikalavimais savo žmonai neretai juos pranoksta. “Niekur nesijaučiau tokia negraži kaip Lietuvoje, – prisipažino kartą kiek apvalaina kolegė. – Turėjau būti kone dėkinga, jei į mane koks nors lietuvaitis atkreipdavo dėmesį. Nuvykusi į Italiją pasijutau tikra gražuolė. Tiek komplimentų, šypsenų, dėmesio... Na, ir kas, kad tai kiek paviršutiniška, – vis tiek smagu. Lietuvis komplimentą išspaus nebent turėdamas konkretų tikslą: nusitempti į lovą ar pasiskolinti pinigų.”

Kiek santūriau lietuvaitės kalba apie užsieniečių seksualinius gebėjimus. Regis, emancipacija įsiropštė ir į lovą, o ten mūsų pirmykščiai instinktai šaukiasi ko kita: tikros vyriškos jėgos ir aistros. Taip atrodo ne tik lietuvėms: interneto svetainėje OnePoll.com skelbiama, kad, pavyzdžiui, anglus ir skandinavus dauguma moterų laiko pernelyg pasyviais, tingiais ir nedrąsiais. Ne taip lengva vyrui vos nusirišus prijuostę iškart persikūnyti į bebaimį riterį. Tai patvirtina ir Vašingtono universiteto mokslininkų atlikti tyrimai: tos poros, kur tradiciškai moteriškus darbus atlieka žmona, mylisi maždaug 1,6 karto dažniau. Žodžiu, turime rinktis, kas svarbiau: švarūs indai ar geras seksas. Maža to, buities darbų dalybos nebūtinai teigiamai veikia ir santykius: norvegų tyrėjai nustatė, kad tos poros, kurios dalijasi buities darbus, išsiskiria 50 proc. dažniau negu tos, kur dauguma buities rūpesčių prisiima moteris.

Skirtumai traukia ir stumia

Psichoteraputė G.Petronienė sako, kad priešybės traukia, todėl kitos tautybės žmogus dažniausia atrodo ypatingesnis, egzotiškesnis. Abipusė skirtybių trauka pagrįsta net evoliuciškai – teigiama, kad mišriose santuokose gimsta gabesni vaikai. Be to, mažesnė apsigimimų ir paveldimų ligų rizika. Štai Danijoje, kur mišrių santuokų labai mažai, pastaruoju metu gimsta daugiau vaikų su Dauno sindromu. 

Deja, skirtumai, taip žavintys santykių pradžioje, ilgainiui gali tapti konfliktų priežastimi. “Bendraudama su Rodrigu iš Italijos atradau visai kitokį pasaulį, – neslepia 30-metė Asta. – Su juo Lietuvoje aplankiau tiek parodų, spektaklių ir koncertų, kiek su jokiu vietiniu vaikinu nesu mačiusi. Lietuvaičiams geriausias būdas leisti laiką – kepti šašlykus gamtoje. Na, dar nueiti į kiną. Su Rodrigu iš naujo pažinau ne tik savo šalį, bet ir save pačią. Jis suteikė mano gyvenimui kažkokio lengvumo, išmokau taip nesikrimsti dėl smulkmenų ir mėgautis kiekviena akimirka.” Iš pradžių Asta skrajojo ir nuvykusi į Italiją, tačiau pagyvenusi ten kelis mėnesius ėmė stotis ant žemės. Ją erzino, kad Rodrigas neskuba ieškoti gerai mokamo darbo, jaučiasi visai laimingas versdamasis iš trumpalaikių užsakymų, nepatiko ir tai, kad laisvalaikį jis mieliau leidžia su draugais nei namuose, ir jau ypač siutino jo kone patologiška, pasak Astos, priklausomybė nuo motinos. Kaskart tarp Astos ir būsimos anytos kilus kokiems nors kultūriniams nesusipratimams dėl aprangos ar bendravimo Rodrigas besąlygiškai stodavo savo motinos pusėn. “Jis vis kartojo mane mylįs ir dievinantis, bet man tie jo žodžiai pabodo. Norėjosi, kad savo meilę jis įrodytų darbais.”

Tokių priekaištų vyrams pažeria ne viena lietuvaitė: net tai, kas iš pradžių žavėjo, neretai pradeda erzinti. Tuomet ir išaiškėja, kad vokiečiai – pernelyg pedantiški ir nuobodūs, italai – lengvabūdiški, išlaidūs ir narciziški, prancūzai – pasipūtę kultūriniai snobai ir niurzgos, amerikiečiai – pamišę dėl pinigų ir karjeros, suomiai – nedrąsūs ir lėtapėdžiai, arabai – valdingi ir dominuojantys, rusai – šiurkštūs ir per daug geriantys... Susikalbėti mišrioms poroms trukdo ne tik kalbos barjeras, bet ir skirtingas požiūris į daugybę dalykų, ypač į vyro ir moters vaidmenį šeimoje bei visuomenėje. Keblu, jei partneriai atėję iš skirtingų religijų – net jei abu nėra praktikuojantys tikintieji, neištrinsi tarsi trintuku tų vertybių, kurios jų tautos sąmonėje formavosi tūkstančius metų. “Sutinku, kad daugeliui lietuvių moterų jų tėvynainiai atrodo nuo žagrės, tačiau ir jos pačios yra nuo tos žagrės. Prisiminkime Eglę žalčių karalienę, kuri, tiesą sakant, kaip tik ir ištekėjo už užjūrio princo. Ši pasaka aiškiai parodo, kuo gali baigtis mišrios santuokos, – juokauja M.Romerio universiteto dėstytojas psichologas Gediminas Navaitis. – Ne veltui dauguma kultūrų palaiko homogeniškas šeimas, kur sutuoktinių savybės yra panašios. Matėme daug filmų, kur Pelenė suranda savo princą, neraštinga mergina išteka už mokslininko, o prostitutė – už milijonieriaus, deja, tikrovėje princai dažniausia veda princeses. Statistika rodo, kad skyrybų tikimybė padidėja esant bet kuriam skirtumui: amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties ir pan. Skirtingos pilietybės ar tautybės – vienas rimtesnių skirtumų. Jis ne pats reikšmingiausias, bet ir nėra palankus.” Pasak psichologo, kuo dviejų žmonių kultūrinė aplinka artimesnė, tuo jų santuoka sėkmingesnė. Todėl lietuvių santuokos su Rytų ar Vakarų europiečiais klostosi geriau nei su musulmonais. Psichologė Greta Glizikienė teigia per 17 darbo metų nesutikusi nė vienos (!) lietuvės ir musulmono poros, kuri būtų gyvenusi santuokoje ilgiau kaip 10 metų.

“Svarbu ir tai, kur įsivaizduojamas tas bendras gyvenimas, – sako G.Navaitis. – Jei susituokus išvykstama į vyro šalį, teks kurti santykius ne tik su juo, bet ir su visa aplinka. Todėl verta apsilankyti būsimojo vyro gimtinėje ir ten pagyventi, įvertinti, kaip sekasi megzti ryšius, kokie šansai įsidarbinti, kaip tave priima vyro šeima ir draugai.“ Ne paslaptis, kad dauguma gilias tradicijas turinčių europietiškų šeimų į nuotakas iš Rytų žvelgia kiek iš aukšto, o šioms tenka susitaikyti, kad visą gyvenimą turės derintis prie kitų, nusileisti. Dar giliau į kompromisus reikia leistis gimus vaikams – kokia kalba su jais kalbėti, kaip auklėti, kokių tradicijų laikytis. Nenuostabu, kad po kelerių metų išvydusi ne vien fasadinę gyvenimo svečioje šalyje pusę dažna lietuvaitė pradeda ilgėtis namų ir tų kiek netašytų, tačiau taip gerai pažįstamų ir suprantamų lietuvių vyrų.

Mūsų vyrai irgi traukia

Mes dairomės į užsieniečius, o į mūsų vyrus žvalgosi merginos iš kitų šalių. 2011 m. lietuvaičiai sudarė 1,2 tūkst. mišrių santuokų. Gal ir ne veltui sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi...

Merve Selvi, 28 metų dizainerė, turkė. Su lietuviu susipažino ir galop už jo ištekėjo, kai jis atvyko į Turkiją studijuoti pagal “Erasmus” programą, o ji tapo jį lydinčia savanore.

“Jis buvo gero būdo, linksmas ir paslaugus. Apskritai vyrai Lietuvoje man paliko gerai išauklėtų, paslaugių ir kitus gerbiančių žmonių įspūdį. Gražu, kad jie atidaro moterims duris arba kaip tikri džentelmenai praleidžia jas pirmas lipant į liftą ar einant pro duris. Galbūt tai nėra labai svarbu, bet tikrai malonu. Man patinka, kad pačioje pažinties pradžioje jie nepuola su tavimi artimai bičiuliautis, išlaiko atstumą. Dar labiau patinka, kad jie gerbia moterį ir jos privatų gyvenimą. Lietuviai nemano, kad moteris, su kuria gyvena, yra jų nuosavybė. Jie nesmalsauja apie kitų žmonių gyvenimą – paiso savo reikalų ir stengiasi nesikišti į kitų. Manau, didžiausias lietuvių vyrų trūkumas yra jų emocinis šaltumas, nesugebėjimas suprasti ar įsijausti į moterų jausmų pasaulį, emocinę būklę. Taip pat jų potraukis į alkoholį. Sutinku su lietuvių merginų nuomone, kad vietiniai vyrai rodo joms nepakankamai dėmesio, tačiau tikrai prieštaraučiau teigiantiems, kad jie laiko moteris nelygiavertėmis partnerėmis ir nepadeda namų ruošoje. Turkų vyrai aktyviau dalyvauja savo merginų ar žmonų gyvenime. Jie nori pažinti ir gilintis į tą žmogų, su kuriuo bendrauja, kartais toks dėmesys nuteikia maloniai, tačiau būna, kad peržengia ribas ir virsta įkyria kontrole: turkų vaikinams norisi žinoti, ką jo moteris veikia, su kuo bendrauja, jie netgi nurodinėja, kaip ji turėtų rengtis. Lietuviai moteriai suteikia laisvės ir erdvės gyventi ir spręsti, turkai labiau linkę vadovautis taisyklėmis, yra konservatyvesni. Bet lietuviai yra šaltesni nei turkai. Turkai – šilti, kalbūs ir draugiški. Jų požiūris į gyvenimą - aistringas.”

Yana Ross, 38 metų režisierė, amerikietė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Lietuvoje. Prieš dvejus metus ištekėjo už lietuvių aktoriaus Algirdo Gradausko.

“Niekada nemąsčiau, kokios tautybės vyro norėčiau: nesvarbu, lietuvis ar marsietis, – svarbiausia, kad tai būtų tavo žmogus. Vos atvykus į Lietuvą įspūdį padarė ne tik vyrai, bet ir moterys. Iš karto atkreipiau dėmesį, kad jūsų tautai būdinga išskirtinių bruožų: moterys – aukštos, ilgais banguojančiais kaip vanduo plaukais, vyrai – mėlynakiai ir mažakalbiai. Bet pirminis jų drovumas greitai praeina – lietuviai yra labai vyriški, tokie mačo gerąja prasme. Kartu jie man atrodo saikingai galantiški, visada pasiruošę padėti mamai, seseriai, dukrai ar draugei. Jie gerbia moteris, tačiau nepersistengia įkyriai be reikalo flirtuodami. Lietuvaičiai jaučia stiprią namų, gimtojo židinio trauką, kurti šeimą jie linkę anksčiau nei dauguma vakariečių. Aišku, kaip ir kiekvienoje šalyje, čia yra ir intelektualų, ir verslininkų, ir darbininkų sluoksniai, tačiau tikrai negalėčiau pasakyti, kad Lietuvoje daugiau neišsilavinusių žmonių nei Prancūzijoje ar Vokietijoje, o lietuvaičių interesai labiau riboti. Nereikia savęs nuvertinti. Nelengva lyginti lietuvius su amerikiečiais. Amerikiečiai man atrodo pernelyg orientuoti į karjerą, pernelyg rūpinasi, kaip uždirbti pinigų, ir yra pernelyg užimti, kad atkreiptų dėmesį į gražias moterų kojas. Jie labai paiso elgesio taisyklių ir normų, neskuba kurti šeimos, kol nėra tikri, kad sugebės ją materialiai aprūpinti. Lietuviams taip pat svarbu aprūpinti savo šeimą, tačiau jie labiau pasitiki savimi, tvirčiau jaučia savo šaknis ir tiki, kad toji žemė, kuri išmaitino jų protėvius, padės išmaitinti ir juos bei jų palikuonis. Šitas tvirtas pasitikėjimas bei ramybė išties žavi.”

Zhanna Pyankauskene, 28 metų kosmetologė, rusė, penkerius metus gyvena ir dirba Lietuvoje. Ištekėjusi antrą kartą, abu vyrai – lietuviai.

“Į Lietuvą atvykau iš Sibiro, Krasnojarsko. Su pirmuoju vyru buvau pažįstama visą gyvenimą, tai buvo mano mamos draugės sūnus. Bet po penkerių metų su juo išsiskyrėme. Su antruoju gyvenu pustrečių metų. Lietuviai man labai patinka, tarp jų mažai vadinamųjų marozų – tų agresyvių kietuolių, vaikštančių sportiniais kostiumais ir nepuoselėjančių jokių kitų interesų, išskyrus alkoholį ir muštynes. Lietuvoje marozų dažniausia pasitaiko tarp rusų. Lietuviai labiau išsilavinę, kur kas kultūringesni, su jais yra apie ką pasikalbėti. Jie gerbia moteris, noriai padeda joms buityje. Mano pirmasis vyras namuose nudirbdavo visus buities darbus, antrasis valgyti ruošti nemėgsta, bet puikiai tvarko namus. Netiesa, kad lietuviai neromantiški: ir dovanų dovanoja, ir komplimentų pasako – viskas kaip turi būti, net geriau. Man patinka, kad lietuviams ganėtinai svarbu, kaip atrodo: jie niekada neapsiaus lakuotos odos batų prie sportinių kelnių. Beje, galiu lietuvius palyginti ne tik su rusais, bet ir su anglais: teko gyventi Londone. Kai pamatai, ką valgo, kaip elgiasi ir kaip rengiasi paprasti anglai, lietuviai atrodo tikri sveikuoliai ir dabitos. Lietuviai vyrai bendraudami su moterimis geba išlaikyti pusiausvyrą tarp dominavimo ir nuolaidumo: jie atsižvelgia į moters nuomonę, nesistengia, kad visada būtų jų viršus, bet ir nesėdi po padu – jei reikia, moka už save pakovoti. Viena didžiausių lietuvių problemų – alkoholis. Negaliu suprasti, kaip žmonės gali sau leisti pragerti ištisus savaitgalius? Kai sekmadienio rytą ateinu į parduotuvę, kartais pasijuntu kone vienintelė negerianti. Deja, ši bėda būdinga ne tik lietuviams.”

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis