Mano istorija: žodžiai, už kuriuos aš negaliu atleisti

Už atsiųstą laišką dėkojame COSMO skaitytojai Evelinai. Nori pasidalinti savo gyvenimo istorija? Rašyk mums portalas@cosmopolitan.lt

Už lango tyliai triukšmauja lietus. Ir kažkur toli vaikai slepiasi po paklodėm, išsigandę pikto dėdės griaustinio. O aš einu namo, palengva, visa šlapia ir mėgaujuosi kiekvieno lašo prisilietimu. Vanduo toks vasariškai šiltas, gaivinantis, lyg žadinantis iš gilaus miego, nors dabar vidurys nakties.

Grįžau namo, nusimečiau rūbus ir šlapia griuvau į lovą, na ir kas, kad nebuvau duše, man patinka gamtos kvapas įsigėręs į mane. Taip guliu atmerktomis akimis ir skaičiuoju kiekvieną savo mirktelėjimą. Viskas, apie ką dabar galiu galvoti, tai paskutinis mano pokalbis su Tomu.

Aš laukiau šitų žodžių, bet vis tiek nebuvau tam pasiruošusi. Tai buvo klaida, štai, ką jis man pasakė. Klaida... Meilė - ne matematika, čia klaidų nebūna, čia būna tik pasirinkimai. Kaip galima vadinti klaida tai, kas kažkada buvo būtent tai, ko tu norėjai? Nesvarbu ar to norėjai tik vieną naktį ar pusę gyvenimo.

Prisipažinsiu. Dalis manęs verkė. Ten kažkur giliai viduje, bet palikau aš jį visiškai abejingu, šaltu veidu. Aš siūliau jam savo širdį, o jis atsisakė. Tebūnie. Tik man buvo įdomi priežastis. Tomas žinojo, kad manęs jis neįtikins pasiteisinimais, tai ne tu kalta, problema manyje, arba aš tavęs nevertas.

Tai kita mergina? Paklausiau aš. Jis buvo atviras.

Na, ką gi, jeigu jos dėka jautiesi gyvas, aš tam nesutrukdysiu.

Jis mane paliko. Turėčiau verkti, kramtyti lūpą iki kraujų, guostis draugėms, tonomis ryti ledus ir neišlipti iš pižamos. Tik aš neturiu pižamos, mano draugės užsiėmusios savo reikalais, o ašaras nuplovė tas vasariškas lietus, dangus verkė už mane. Aš geriau paimsiu butelį stipraus gėrimo, prisigersiu ir bandysiu užsimiršti bent akimirkai. Senas geras triukas, dar niekam pilnai nepadėjęs.

Skaudžiausia man buvo ne paleisti jį, o suvokti, kad tokio kaip jis aš daugiau neberasiu. Nesakau, gal bus ir geresnis, bet būtent tokio, koks buvo jis, nebeturėsiu niekada. Tokio su kuriuo buvo gera ir kalbėtis ir tylėti. Mylėtis ir šiaip gulėti. Jis neturėjo dviejų veidų, kaip kai kurie vaikinai, kurie prie savo draugų tampa visai kitais asmenimis, Tomo prioritetai ir požiūris buvo aiškūs visiems. Ir draugams, ir tėvams, ir man. Jis nieko nebandė paslėpti.

Aš niekada nemačiau jo silpno, net tada, kai jo mama gulėjo ligoninėje, jis sėdėjo ant lovos krašto pasirėmęs alkūnėmis ir tylėjo, aš nedrąsiai sėdėjau šalia. Paskui jis nieko nesakęs apsisuko, suėmė mane už liemens ir paguldė į lovą. Todėl man jo reikėjo, jis neklausinėjo.

Klaida... Negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. Kodėl jis taip pasakė... Klaidas žmonės daro kartą, du, tris, bet ne tūkstančius... Negalėjau jam atleisti už tuos žodžius ir parašiau žinutę: viskas gerai, aš susitaikiau su mintimi, kad tave praradau, bet su tuo, kad tu manai, jog tai, kas buvo tarp mūsų, buvo klaida, aš niekada gyvenime nesusitaikysiu ir abejoju, kad kada nors tau atleisiu.

Jo atsakymas buvo šlykštus: aš pasakiau, kad tai buvo klaida todėl, kad po visko, kas buvo tarp mūsų, aš tave paleidau. Aš nesugebėjau būti tuo vyru, kuris laiko tai, ką myli šalia, nepaleidžia ir kovoja iki galo... Aš pabėgau pas kitą.

Tai buvo patys bobiškiausi jo pasakyti žodžiai man. Net jeigu jis rimtai taip galvojo, iš pagarbos man, galėjo pasakyti, kad tiesiog manęs jam nebereikia ir jis suprato padaręs tą taip vadinamą klaidą. Man būtų dar sunkiau, bet aš greičiau atsistočiau ant kojų. O dabar... Dar milijonas priežasčių padrikoms, beprasmiškoms mintims...

Tada mano širdis akimirkai sustojo ir manyje pradėjo kauptis pyktis. Aš nežinau ant ko labiau pykau, ant jo, ar ant lemties, likimo ar kaip dar tai galima būtų pavadinti... Man buvo pikta, kad taip atsitiko būtent mums.

Aš bijau pagalvoti, kad kažkada aš eisiu ta pačia gatve, ir pamatysiu jį, su nauja mergina, jis pasižiūrės į mane, žvilgsniu pasakys labas ir nueis, lyg mes neturėjome praeities kartu ir visas jo dėmesys bus sutelktas į ją. Lyg aš nežinočiau jo paslapčių, lyg nebuvau šalia, kai buvo sunku, lyg viskas tebuvo klaida, kurios niekas nenori prisiminti... Dabar guliu, gana rami, bet bijau, kas bus toliau. Bijau, kad klaidos nepadaryčiau pati.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis