Merginos atvirai: kaip draugė nuviliojo mano vaikiną

Draugė nuviliojo tavo vaikiną? Padėkok jai, nes jis nebuvo tavęs vertas. COSMO pririnko istorijų apie drauges, kurias galima vadinti sanitarėmis – argi ne jos iš tavo gyvenimo išguja menkystas?

Keletą mėnesių draugavau su vienu biologu, kuriam visi pranašavo gerą karjerą. Puoselėjau jam jausmus, atrodė, kad jis tinkamiausias kandidatas į vyrus: išvaizdus, galantiškas, gerai uždirba. Žodžiu, jau įsivaizdavau ramią ir laimingą senatvę kartu. Per vieną vakarėlį pasigedau savo šaunuolio ir pradėjau visų klausinėti ar jo nematė. „A, tas biologas? Taigi jis su savo mergina miegoti nuėjo“ - kažkas geraširdiškai paaiškino. „Jo mergina“, pasirodo, buvo mano draugė, vakarėlio šeimininkė... - Rima.

„Su geriausia drauge užsirašėme į italų kalbos kursus, nes ketinome į šią šalį vykti atostogų. Abiem į akį krito mūsų dėstytojas. Porą kartų jis pakvietė mane kavos. Draugė bandė įtikinti, kad be reikalo su juo susidedu – nėra jokios abejonės, jog tokių kaip aš jis turįs dešimtis... Be to, visi italai esą nerimti: jiems patinka trumpalaikės pažintys ir santykiai be įsipareigojimų. Mėginau įrodinėti, kad tarp mūsų nieko nebuvo, bet ji tik juokėsi: atseit aš tiesiog bijanti prisipažinti. Paskutinę kursų dieną dėstytojas pakvietė visą mūsų grupę į svečius. Draugė ištisą vakarą nenuleido nuo jo akių ir atvirai flirtavo, retsykiais paaimanuodama, kaip sunku vienišai moteriai – vis dėlto kiekvienai norisi sekso! Klausiausi ir šiurpau, o italas užsirašė jos numerį. Po savaitės jau žinojau visas intymiausias paslaptis apie jį... Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis su drauge: Italijon ji išvažiavo su savo nauju meilužiu, o man užteko ir Palangos“ - Aistė.

„Mano buvusiai klasės draugei, studijuojančiai ekonomiką, labai reikėjo pagalbos su mokslais. Mano vaikinas studijavo tą patį, todėl paprašiau, kad padėtų draugei. Iš pradžių jie susitikdavo maždaug kartą per savaitę, vėliau pastebėjau, kad susitikimai dažnėja. Bandžiau save raminti, kad sesija ant nosies, taigi viskas normalu, tačiau viduje kažkas kirbėjo ir skatino patikrinti. Kartą vėlai vakare pasisiūlau atvažiuoti pas vaikiną į svečius, o jis parašė, kad jau eina miegoti, nes yra labai pavargęs. Intuicijos vedama nuvažiavau prie jo namų ir išvydau ten stovintį draugės automobilį. Parašiau jam žinutę: „Tikiuosi, Sandra tavęs per daug nenuvargins“. Vaikinas bandė teisintis, vėliau pripažino padaręs klaidą ir atsiprašinėjo, bet tai nepadėjo. O tariama draugė net atsiprašyti nesugebėjo“ - Jūratė.

„Ruošiausi tekėti už gydytojo stomatologo, su kuriuo draugavome keletą metų. Seniai buvau pastebėjusi, kad jam į akį kritusi viena mano bičiulė. Nesisielojau, tik stengiausi kuo rečiau ją kviestis į svečius. Kartą mūsų kompanija susiruošė prie jūros. Dirbau žurnaliste, todėl Klaipėdoje susitariau dėl vieno interviu – į Juodkrantę atvažiuosiu vakare... Pokalbis vyko labai sklandžiai, todėl greitai išdūmiau paskui kompaniją. Savaitgaliui išnuomotame bute visi kuo ramiausiai gurkšnojo vyną, o nei draugės, nei draugo nebuvo – išėję į parduotuvę. Neprisiskambinę jiems, su kompanija patraukėme prie jūros ir pakeliui pamatėme pradingėlius besibučiuojančius ant suoliuko. Buvau tokiame šoke, kad nesugebėjau nė žodžio pratarti. Naujai iškepta porelė tą pačią dieną susirinko savo daiktus ir išsinuomojo kitą butą“ - Gabrielė.

„Mano geriausia bičiulė buvo ką tik netekusi darbo, o mano draugas, ką tik įkūręs savo firmą, dairėsi sekretorės. Pasiūliau priimti į darbą Rasą. Papasakojau, kur ji yra dirbusi, ką moka, kokio charakterio. „Puiku, - pasakė draugas, - geriau patikimas pažįstamas žmogus nei koks iš gatvės.“ Bičiulė iš pradžių spyriojosi – jai pusantro tūkstančio atlyginimas pasirodė per mažas, nors anksčiau uždirbo dar mažiau. Galop buvo sutarta dėl didesnė sumos ir ji pradėjo dirbti. Draugas nuo pat pirmos dienos negalėjo Rasa atsidžiaugti: jai puikiai sekėsi – atlikdavo daugumą jo darbų, įtariu, net išrinkdavo man dovanas. Aš irgi labai džiaugiausi: jis visada turėjo laisvo laiko, galėjo su manim papietauti, nedirbdavo savaitgaliais... Po pusmečio pati paprašiau, kad pakeltų jai atlyginimą. Dar po kiek laiko maniškis pradėjo užtrukti darbe – atseit projektai, susitikimai, vakarėliai... Nereikėjo įdėti labai daug pastangų, kad išsiaiškinčiau, jog tarp viršininko – mano vaikino ir sekretorės – mano geriausios draugės, prasidėjo romanas. Aš, žinoma, iš karto išsiskyriau. Po kiek laiko jo įmonė bankrutavo, o Rasa jį taip pat paliko, juk jai nereikia nevykėlių“ - Irma.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis