Meilės kronikos: ilgalaikiai santykiai - ar tik tiek aš verta?

Štai, sėdžiu vonioje ir tikiuosi. Tikiuosi to, ko tikrai suprantu, kad dar neturiu. Nesu nėščia, bet laikomas testas - maža viltis. Žinoma, tai vilčiai buvo priežastis. Vienintelis „šotukas“ atliktas kelionėje. Vienintelis. Dabar viskas vėl taip, kaip buvo – mes saugomės, o tas saugumo jausmas jam - man įžeidimas.

Esu jauna, tai tiesa - jau visi 28 metai. Jaučiuosi pasiruošusi vaikui jau gerus metus, jei ne daugiau. Sveika, laisvas grafikas. Tačiau kankina vienas vienintelis argumentas, toks lietuviškas ir paprastas - pinigai. Kaip kad tėvai pasakytų, jei planuosi, pinigų vaikui niekada neatsiras. Ne, jų neatsiras jei nenorėsi, o kai vaikas yra – išmąstai, susikaupi ir turi. Pinigų yra viskam kitam: draugams, kelionėms, miestui, vynui, alui - nors ne tiek daug, nesam išlaidūnai, tačiau prioritetai aiškūs. Niekada tų pinigų neatsiras ir vestuvėms.

Pirmas iškilęs klausimas: kas su manim yra ne taip? Prieš du metus jis nebuvo pasirengęs niekam, tik nuostabiai ilgai trunkančiai draugystei (jau skaičiuojami 6 metai) ir ateities planams, o dabar, kai jis tarsi pasiruošęs viskam, atsirado begalė priežasčių atidėlioti viską vis toliau ir toliau. Jei ne vasarą, tai gal rudenį, jei ne rudenį, tai gal žiemą. Ar taip iš tiesų atrodo tas XXI amžius moteriai?

Taip aš laisva, galiu išsakyt savo nuomonę, pareikšt ją, gal kas net pasijuoks, bet teisių turiu daug- visi tai kartoja. Esu dirbanti ir mėgstu savo darbą. Darbas kūrybiškas, nuo mažesnių projektų iki didesnių. Tačiau pagrindinį savo gyvenimo projektą „fale‘inu“. Bet baisiausia ne tai, baisu tai, kokius patarimus gaunu. Turiu laukt, kada viskas susitvarkys, kada bus tas namas, balta tvora ir du šunys. Dabar jau gimdo ir 40-ties. Turiu džiaugtis, jog mano vaikinas manęs nemuša - ir tai jau yra vyriškumo ženklas. Tiesa, džiaugiuosi. Turiu įvilioti į spąstus, geriausia po sporto varžybų, tarsi juodoji našlė savo auką. Ir visai nesvarbu, kad mūsų fizinės kategorijos skiriasi.

Mane kankina tik vienas klausimas - kada vyrai iš tiesų yra pasirengę susilaukti vaikų arba žengti toliau? 30-ties? 40- ties (ah, tiesa, tada jie labiau pasirengę 20-metėms). Mano, galbūt ateityje būsiantis sužadėtinis, yra 29-erių. Jis nori suteikti man gyvenimo pilnatvę, pakeliauti ir mylėti. Gal čia ir yra planas. Gal viskas įvyks po jo 30mečio? Arba gal jis iš tiesų nėra pasirengęs. Arba tiesiog aš netinkama. Mano klubai nėra tokie platūs, gal jie netinkami išnešioti vaikui, kaip kad nustatytų atogrąžų genties vyrai.

Aš iš tiesų jo nekaltinu. Kaip ir savęs. Gal savęs šiek tiek gailiu ir tai padeda dėstyti mintis. Suprantu finansinę prasmę santykiuose ir tai, kokį spaudimą vyrai jaučia sukurti šeimas, vesti ir užveisti atžalų. O kaip mes? Kur mano teisė būti motina tada, kai esu pasirengusi, o ne tada, kai diktuoja taisyklės ir pinigai.

Jaučiuosi keistai. Tarsi nebūčiau iki galo tobula (ne, tokia ir negaliu būti). Bet esu netobula santykiams. Keisčiausia, kad mes iš tiesų puiki pora. Mūsų puikus humoro jausmas (visai nesvarbu, kad suprantam tikriausiai tai tik mes). Bet aš nebenoriu būti tik mergina. Mano stažas jau didelis, gal net sukaupčiau pensijai. Aš noriu būti jo moteris, žmona, vaikų mama. Aš noriu pati tapti moterimi, turėti vaikų, dirbti ir tai gebėti suderinti su vaikų auklėjimu. Noriu ir šuns, ir namo, gal net tos baltos tvoros. Turiu tiek daug draugių, kurios kaip ir aš laukia: 9‘us, 10‘us metus. Kitoms pasiseka labiau: keli ultimatumai, kelios sporto varžybos ir turi išsvajotąją šeimą. Žinoma, būna ir tų retų atvejų, kai jie nori to paties. Įvyksta cheminė reakcija, matomai.

Ar aš noriu per daug? Gal man tiesiog reikia rinktis ? Užsičiaupt? Ypač apie tai nekalbėti su jais, nes vyrus tokios temos vargina. Ar mes per daug juos spaudžiam? Ar iš tiesų ilgi metai prieš sutuoktuves yra atsakymas į laimę? O gal man tiesiog džiaugtis jog manęs nemuša? Tai puiki priežastis džiaugtis.

Turiu stiprų savisaugos ir nepriklausomumo jausmą. Ir šiuo metu, kai sprendimai priimami dviejų žmonių, aš pralaimiu šį santykių mūšį. Viskas vyksta taip kaip nori vyrai, atsiprašau, vaikinai. Nėra komunikacijos ir vidurio. Taip, to aukso. Pas mane kiek parūdijęs varis, nuo kurio mėlynuoja oda.

Manau, kad esu kukliai įžengus į beprotystės teritoriją ir galbūt protingėju, nes nebe aklai tikiu, o keliu klausimus. Aš suprantu, kad esu jauna. Taip, jūs teisūs, turiu ir tą šviesią ateitį, bet ne čia esmė. Esmė ta, kad niekas nepasikeitė. Moteris vis tiek turi laukti visko: kada bus pasiruošęs jis, kada gaus žiedą, kada pakels algą, kada galės eiti motinystės atostogų ir nebus gėda pasisakyt vadovui (nes tikiesi vis dėl to grįžti ten kur buvai)... Taip, mes turim savo teises ir balsą, bet vis tiek yra sunku, kai mus kausto istorija ir nusistovėjusios visuomenės dogmos. O ir dabar su savo balsu ir nuomone greičiausiai galiu eiti link ežerų pagal Antaną Vienuolį, bent pasiūlymų tokių būtų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis