Kodėl aš išeinu, nors myliu

„Brangusis, tarp mūsų viskas baigta“ – bepigu taip pasakyti, kai žmogui, kurį palieki, nieko nebejauti. O ką sakyti tuomet, kai jis – vienas svarbiausių žmonių tavo gyvenime?

Sakysi, kam tuomet skirtis? Deja, meilė nėra tokia visagalė, kaip daugumai atrodo. Galų gale, kas ta meilė? Man tai – suvokimas, kad noriu būti kartu, nepaisydama visų to žmogaus ydų, nebandydama jo pakeisti, priimdama tokį, koks jis yra, galėdama šalia jo būti pati savimi. Taip, kaip nuoširdžiai mes mylime savo artimuosius – tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokiais mes norėtume, kad jie būtų. Kitam meilė – tai aistra. Trečiam – prisirišimas ir baimė likti vienam. Ketvirtam...

Meilę kiekvienas suvokiame skirtingai, matyt dėl to daugumoje porų ji taip greitai išgaruoja. Bet svarbiausias žodis čia ne meilė, o BŪTI KARTU. Kartu, bet NE ŠALIA. Ką daryti, jei tu nuoširdžiai myli, tačiau vieną dieną ateina supratimas, jog jūsų ateities keliai išsiskiria – nėra bendros vizijos, norite skirtingų dalykų.

Mano močiutė pasakytų: „O tu būk gudri. Pakentėk, nusileisk, o vėliau paspausi truputėlį ir gausi, ką nori“. Bet aš nenoriu pakentėti. Aš nenoriu kartu su žmogumi praleisti dar kelerių metų, tikėdamasi, kad kažkada jo požiūris pasikeis. Nenoriu keisti jo požiūrio. Noriu, kad jis norėtų pats, niekieno neverčiamas.

Mano aplinkoje tokių „priverstinių“ santykių ne taip ir mažai. Galų gale, statistika kalba pati už save: 73% ištekėjusių moterų darė spaudimą būsimiems vyrams, kad jas vestų. O kas toliau? Vieni mano draugai išsiskyrė jau po metų, kai jis sutiko naują aistros objektą. Kiti to paties spaudimo dėka jau turi vaikutį, tačiau spausti reikia ir toliau, juk jam norisi senojo gyvenimo - eiti išgerti su draugais alaus, pažiūrėti futbolo rungtynes, važiuoti į sodybas su nakvynėmis... O jai viso to nereikia! Ji nori ramaus šeimyninio gyvenimo! Ir toliau verčia jį norėti to paties, ko nori ji. Žinoma, yra ir tokių, kurie laimingai gyvena kartu toliau.

Patikslinsiu: aš nekalbu apie tuos atvejus, kai moterys visko nori čia ir dabar – susipažinome, pradėkime iškart gyventi kartu, kurkime šeimą... Kalbu apie tuos atvejus, kuomet draugystė jau įgavusi pagreitį ir atvirai pasikalbėjus paaiškėja, kad bendros vizijos nėra – abu norite skirtingų dalykų. Imkime penkerių metų perspektyvą: tu savo vizijose matai šeimą, o jis tokio savo gyvenimo net neįsivaizduoja.

Ar tokiu atveju verta pakentėti ir laukti, kol žmogaus požiūris pasikeis? Jeigu tu tą žmogų tikrai myli ir esi pasiryžusi laukti – tebūnie. Bet jeigu ir po kelerių metų situacija liks tokia pati? Lauksi dar tiek pat? Man regis ateities vizija gana aiškiai matosi jau po kokio pusmečio nuo draugystės pradžios – arba tu matai save kuriantį šeimą su tuo žmogumi, arba ne. Juk niekas nesako, kad tuoktis ir daryti vaikučius reikia dabar pat. Klausimas – ar ta vizija apskritai egzistuoja.

Pažvelkime į viską iš kitos pusės. Tu esi pasiryžusi laukti, tikėdamasi, kad kažkada ateityje jūsų tikslai vis dėlto susieis. TU esi pasiryžusi prisiderinti. O JIS? Tiesiog pamodeliuokime situaciją: jeigu pasakytum jam, kad vis dėlto po dvejų metų jau norėtum turėti žiedą ant savo piršto, o dar po kurio laiko tikiesi ir poros vaikučių – kaip pasielgtų jis? Ar tiki, kad po vieno tokio atviro pokalbio, tau daugiau nebereikėtų jo spausti? Kad jis pats, savo noru priims sprendimą tave vesti ir kurti šeimą?

Aš tikėjau. Jei tiksliau – tikėjausi. O dabar, po kelerių nuostabių drauge praleistų metų noriu paleisti tą žmogų. Ne dėl to, kad nemyliu. Dėl to, kad jį labai myliu, kaip ir pati save. Ir noriu, kad mes abu būtume laimingi. Deja, tą laimę mes abu matome skirtingai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis