Buckinghamo hercogas, kelią į valdžią atradęs per karaliaus lovą

Buckinghamo hercogo (George Villiers) vardas daugeliui asocijuojasi su prancūzų rašytojo Aleksandro Diuma romanu „Trys muškietininkai“. Neįprastai aistringas anglas buvo karštai įsimylėjęs Anną (Anne d'Autriche). O iš tiesų Prancūzijos karalienės ir hercogo meilė – garsaus rašytojo fantazija. Buckinghamo hercogas buvo ne karalienės, o karaliaus Jameso I favoritas.

Būsimojo hercogo motina ledi Mary Villiers buvo tvirtai įsitikinusi, kad iš trijų jos sūnų būtent George‘o laukia stulbinama karjera. Ji nepagailėjo pinigų ir išsiuntė sūnų mokytis į Prancūziją. Ten George‘as išmoko fechtuotis, jodinėti, šokti, visuomenėje reikalingų manierų. Kai 1610 m. grįžo Į Angliją, motina įtaisė jį karaliaus dvare.

George`as Villiersas
George`as Villiersas
Vida Press

Netradicinė orientacija ir karaliaus meilė

Svaiginantis karjeros šuolis įvyko dėl netradicinės karaliaus Jameso orientacijos – jis jautė silpnybę dailiems jaunuoliams. Jaunas George‘as tapo koziriu didikų rankose, kurie norėjo nuversti tuometinį karaliaus favoritą, Somerseto kunigaikštį Robertą Carrą. 22 m. George‘as Viliersas tarsi netyčia atsidurdavo karaliaus akyse, galiausiai monarchas atkreipė į jį dėmesį.

Rūmuose susiformavo meilės trikampis: karalius negalėjo apsispręsti tarp senojo ir naujojo favorito. Įtakingiems aristokratams, palaikiusiems Villiersą, pavyko pakreipti įvykius taip, kad Robertą Carrą nuteisė mirties bausme už žmogžudystę. Karalius pasigailėjo jo ir pakeitė mirties bausmę kalėjimu. Taip ankstesnis favoritas buvo pašalintas.

Karalius Jamesas I
Karalius Jamesas I
Vida Press

Jamesas I buvo taip aistringai įsimylėjęs Villiersą, kad meilės laiškuose vadino jį tai vyru, tai žmona. Karalius vadino jį Stini – sutrumpintai nuo šventojo Stefano, kurio veidas, anot Biblijos, spindėjo kaip angelo.

Titulai George‘ui byrėjo kaip iš gausybės rago. Jis buvo pavadintas štalmeisteriu, Keliaraiščio ordino kavalieriumi, baronu, vikontu. Jis užsitikrino vietą Lordų rūmuose. 1617 m. tapo Slaptosios tarybos nariu. Tada karalius skyrė jam grafo Buckinghamo titulą, o po kelerių metų – hercogo titulą. Beje, G. Villiersas buvo vienintelis anglas, kuris per pusę amžiaus gavo tokį titulą. Faktiškai karaliaus favoritas tapo Anglijos vyriausybės vadovu.

Siekiant valdžios visos priemonės teisingos

Po karaliaus Jameso I mirties, į sostą atėjo jo sūnus Karolis I. Naujasis karalius specifinių polinkių neturėjo, bet pasitikėjo Buckinghamu ir šis toliau valdė šalį.

Po teisybei, hercogas Buckinghamas buvo prastokas politikas. Jis inicijavo karus su Prancūzija ir Ispanija, kurių nesugebėjo laimėti. Dėl to ištuštėjo karališkas iždas. Ir vyriausybė, ir liaudis buvo nusiteikę prieš hercogą. Kai kas netgi kaltino jį raganavimu. Karolis I nenorėjo nieko klausyti ir nušalinti hercogo iš ministro posto. Tuo jis išprovokavo sukilimą prieš save patį.

George`as Villiersas
George`as Villiersas
Vida Press

Nepaisant to, kad hercogas buvo karaliaus favoritas, jis skyrė dėmesio ir damoms. Beje, vizito į Prancūziją metu hercogas per daug atkakliai rodė dėmesį karalienei Annai, tačiau ji jam neatsakė tuo pačiu. Daugelis laikė hercogo atkaklumą noru įgelti karaliui Liudvikui XIII už tai, kad jis nesudarė akrinės sąjungos su Anglija. Tariamas romanas tarp hercogo ir karalienės – tik A. Duma fantazija romane „Trys muškietininkai“.

Kerštas, pasibaigęs mirtimi

1628 m., kai hercogas buvo Portsmute, ten atvyko toks Johnas Feltonas. Jis buvo atsargos leitenantas, dalyvavęs viename kariniame žygyje į Prancūziją. J. Feltonas tikėjosi paaukštinimo, bet jis atiteko kažkam iš hercogo Buckinghamo aplinkos. Grįžęs į Angliją leitenantas siekė audiencijos pas hercogą, tačiau nesėkmingai.

J. Feltonas jautė hercogui nuoskaudą ir prisiekė atkeršyti. Be to, jis ne kartą girdėjo, kaip žmonės keikė hercogą dėl visų savo bėdų ir vadino jį velnio pasiuntiniu. J. Feltonas parašė raštelį apie kerštą ir įsisiuvo jį į skrybėlę. Raštelyje buvo parašyta: „Tai bailus žmogus, užmiršęs džentelmeno ir kareivio vardą, nepasirengęs paaukoti gyvybės savo Dievo, savo karaliaus ir savo krašto garbei. Tegu nė vienas žmogus nesmerkia manęs dėl to, ką padariau.“

1628 m. rugpjūčio 23 d. J. Eltonas nusipirko peilį už 10 pensų ir iškeliavo į hercoho štabą. Kai Buckinghamas ėjo į savo karietą, J. Feltonas priėjo ir smeigė peiliu jam į krūtinę. Žaizda buvo mirtina, hercogas mirė po kelių akimirkų, spėjęs ištarti: „Ak, niekšas.“

Karolis I įsakė palaidoti hercogą Vestminsterio abatijoje. Paskui jis sakydavo apie hercogą – „mano kankinys“.

Kurdamas romaną apie muškietininkus A. Diuma ne tik iškreipė istorinius faktus apie hercogą Buckinghamą, bet ir savaip interpretavo d‘Artanjano veiksmus. Tiesa, narsiojo gaskono likimas susiklostė ne prasčiau nei romane.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis