Jeigu jums lemta būti kartu, anksčiau ar vėliau taip ir bus

Gyvenimas viską sudėlioja į savas vietas.

Sunku tai paaiškinti, tačiau labai ilgą laiką jaučiausi taip, tarsi mano gyvenime trūktų kažkokio labai svarbaus elemento. Eilinį kartą pabudau po sapno apie tave ir iki pat paryčių varčiausi nesumerkdama akių, galvodama ką padariau ne taip. Ką mes abu darėme ne taip.


Spintoje vis dar gulėjo tavo megztinis, o knyga, kurios nepabaigei skaityti, taip ir liko stalčiuje prie lovos. Net mūsų bendras nuotraukas paslėpiau praėjus metams – tik tada supratau, kad gyventi įsikibus praeitis nereikia.


Vieta ant mūsų sofos, kuri kadaise buvo tavo... po tavęs joje jau sėdėjo ne vienas vyras. Juokinga, kad iš pradžių ją saugojau – norėjau, kad ji taip ir liktų tavo. O pirmas sniegas... Pamenu, kaip mudu žiūrėjome į krintančias snaiges pro langą. Laikei apkabinęs mane iš nugaros ir pasakojai, kad vieną dieną taip stovėsime trise ir savo vaikui rodysime šį nepaprastą gamtos stebuklą.


Ir kiekvienais metais pasirodžius pirmosioms snaigėms aš stovėdavau prie lango ir dvejodavau – parašyti tau ar ne. Bijojau, kad tu manęs nebūsi pasiilgęs. „Tu visada būsi dalis manęs“ - tai buvo paskutiniai tavo žodžiai, už kurių aš kabinausi visus tuos praėjusius metus.


****

Praėjo penkeri metai, bet žiūrėdama į save veidrodyje aš vis dar mačiau tave. Kaip tu mane išmokei į viską žiūrėti paprasčiau. Kaip mokei mane pamatyti stebuklus net paprasčiausiuose dalykuose. Kaip kantriai ir subtiliai padėjai atsiskleisti ir šalia tavęs pasijausti tikra moterimi. Manyje visam gyvenimui liko dalis tavęs. Ir aš žinau, kad tavyje taip pat buvo dalis manęs.


Mano gyvenimas ėjo toliau ir vieną dieną aš supratau, kad esu laisva. Nuo minčių ir praeities, nuo svajonių apie ateitį ir galvojimo, kas būtų, jeigu. Vaikščiojau ištuštėjusiame vakariniame mieste, rankose laikydama karštą kavos puodelį ir besimėgaudama pirmosiomis šių metų snaigėmis. Šį kartą man nebuvo liūdna – aš kvėpavau pilna krūtine.


Ir tą akimirką mano telefone pasirodė tavo žinutė: „Pažiūrėk, pirmosios snaigės...“ Mano skruostu nubėgo ašara. Vis dėlto tu nepamiršai. 


****

Mes ilgai kalbėjomės. Su tavimi jaučiausi laimingesnė, nei be tavęs. Bet aš labai bijojau. Tu man nieko nežadėjai - bijojai lygiai taip pat, kaip ir aš. Gal būtent dėl to ir buvo drąsiau. Nieko nežadėti ir neplanuoti - tiesiog būti kartu ir leisti gyvenimui pačiam viską sudėlioti į savas vietas.


Aš nežinau, ar kitais metais mes žvelgsime į pirmąsias snaiges kartu. Bet mes į jas kartu žvelgiame dabar. Tai yra mano laimės akimirka, kuria aš noriu mėgautis. O rytdiena... Ji ateis tik rytoj.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis