Knygos recenzija: „Lapkričio vaikas“

Christina Schwarz (Kristina Švarc) galbūt nei labai garsi, nei labai žinoma amerikiečių rašytoja, parašiusi tris romanus. Bet juk nesvarbu kiekybė, svarbiausia, kad tie romanai – kokybiški, kad turinys ir charakteriai – įdomūs.

Anot autorės, „Lapkričio vaikas“ gimė dėl to, kad vaikystėje būsimoji rašytoja pažinojo gana keistą kaimynę. Teigti, kad keistoji kaimynė yra Amandos (vienos pagrindinių veikėjų) prototipas, būtų netiesa, nes keistoji kaimynė nebuvo prototipas, o tik minties, idėjos įkvėpėja. Knygos autorė prisipažįsta, kad kūrybos procese keistosios kaimynės istorija pradėjo strigti ir vėliau iš sumanytosios veikėjos išsirutuliojo Amanda ir Ruta – dvi pagrindinės „Lapkričio vaiko“ veikėjos, kurių lūpomis ir pasakojama istorija.

Turinys. XX a. pirmoji pusė, Viskonsinas, palūžusi medicinos seselė Amanda Starki grįžta į gimtuosius namus. Jos laukia sesuo Matilda Noiman su dukrele Ruta. Matildos vyras Karlas sužeistas kare, taigi belaukdamos jo sugrįžtančio seserys įsikuria saloje, kurioje kartu leido vaikystę. Deja, lapkričio mėnesį Matilda nuskęsta po ežero ledu, o mažoji Ruta lieka su teta Amanda. Į namus grįžęs Karlas vis prisimena mylimą žmoną, tačiau svainė niekaip nesileidžia į kalbas apie tą paslaptingą naktį, kai nuskendo Matilda.

Istorija pasakojama tai vienos, tai kitos veikėjos lūpomis. Vaikiški bei migloti Rutos prisiminimai ir keisti lyg apgailestaujančios, lyg save teisinti mėginančios Amandos samprotavimai verčia skaitytoją spėlioti – kas iš tikrųjų nutiko lemtingą lapkričio naktį? Ar seserį tyčia nuskandino Amanda? Jei taip, tai kodėl? Kokių motyvų galėjo turėti Amanda? Ar įvyko nelaimingas atsitikimas? Kodėl kartais Amanda taip keistai elgiasi ir priima keistus sprendimus?

Ryškūs moterų charakteriai ir tarpusavio santykiai: Amanda ir Matilda, Amanda ir Ruta. Ryškiausias charakteris – Amanda. „Kai galutinai susiformavo Amanda, ji užgožė visus kitus veikėjus. Labai aiškiai girdėjau jos balsą, jo toną, dažnai net šiurkščius, pašaipius žodžius, netrukus labai prie jos prisirišau. Kadangi jos buvo toks aiškus balsas, pradėjau atskiras scenas rašyti pirmuoju asmeniu. Man patiko galimybė romane tą patį įvykį parodyti skirtingų veikėjų akimis – iš to ir pasakojimo pirmuoju ir trečiuoju asmeniu kaitaliojimas.“ Žaidimas kaitaliojant asmenis įgyja ir psichologinį atspalvį: pasakojimas pirmuoju asmeniu tik dar labiau sustiprina įspūdį ir skaitytoją tarytum priverčia išgyventi tai, kas buvo pasakyta trečiuoju asmeniu.
Hilda ir Imogenė – taip pat charakteringos veikėjos, atskleidžiančios tam tikro moterų tipo mąstymą ir veiksmus. Moterų charakteriai šiame romane tikrai stiprūs ir verti rimto, susikaupusio skaitytojo, negailinčio savo laiko ir nenorinčio praversti knygos per vieną vakarą. Ne, pats skaitymas nevargina, tačiau prisitaikydama prie autorės pasakojimo tempo ir aš nelėkiau per puslapius, o skaičiau ramiai, atidžiai, nieko nepraleisdama. Taip daug maloniau.

Nepavadinčiau šio romano istoriniu, nors gripo epidemija ir Pirmojo pasaulinio karo aprašymai patraukia dėmesį; nepavadinčiau šio romano ir trileriu, nors Matildos paskendimo mįslė narpliojama iki pat kūrinio pabaigos ir yra vienas svarbiausių siužetinių sumanymų, verčiančių skaitytoją spėlioti, kas nutiko lapkričio naktį, tačiau kur kas įdomiau, kodėl nutiko nelaimingas atsitikimas, kodėl Amanda jaučiasi kalta dėl sesers mirties, ar iš tikrųjų ji kalta (beje, autorė palieka tai nuspręsti pačiam skaitytojui). „Lapkričio vaikas“ – psichologinis romanas apie moters silpnumą ir stiprybę, apie meilę ir kaltės jausmą, apie kovą su savimi ir savęs paieškas.

„Lapkričio vaikas“ paliko tokį įspūdį, kad noriu perskaityti ir kitas šios autorės knygas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis