Ką mums įprasti gestai reiškia užsienio šalyse?

Išsiruošę į užsienį paatostogauti, dažniausiai nesirūpiname tuo, kad galbūt nemokame tos šalies kalbos, juk blogiausiu atveju visuomet galime susikalbėti gestais ir mimikomis – kitaip tariant, į pagalbą pasitelkti neverbalinę kalbą.

Tik štai gestikuliuojant taip pat reikia būti atsargiems, nes negali žinoti, ką kitoje kultūroje tavo rankos mostas ar galvos linktelėjimas gali reikšti.

Pavyzdžiui, bene populiariausias gestas linktelėti galvą, taip išreiškiant sutikimą „Taip“ arba papurtyti galvą į šonus, sakant „Ne“, kai kuriose šalyse turi priešingas reikšmes. Jei keliausi į Bulgariją, Turkiją arba Graikiją, nepamiršk, kad sakydami „Taip“ jie purtys galvą į šoną, o sakydami „Ne“ – linkčios.

Kitas mums puikiai žinomas gestas – suglausti rodomojo piršto ir nykščio pagalvėles, tarsi sakant „Super, puiku“. Prancūzijoje tokia pirštų padėtis reikš „Nulis“, Japoninoje – „Pinigai“ (arba užmokėk), o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Portugalijoje ar Brazilijoje tokį gestą išvis pamiršk, nes tai – įžeidimas. Daugumoje musulmoniškų šalių tai traktuotų kaip kaltinimą homoseksualumu. Tiesa, viskas dar priklauso nuo to, kaip pasuktas delnas: į save ar nuo savęs.

Roko muzikos gerbėjams puikiai žinomas ženklas „Ragai“, kuomet nykštys, vidurinis ir bevardis pirštas prispausti prie delno, o rodomasis ir mažylis pirštai ištiesti. Štai kelios šalys, kur šio gesto geriau nenaudoti: Argentina, Italija ir Rumunija. Šių šalių gyventojai pagalvos, kad išvadinai juos „raguočiais“, o kai kuriose Afrikos rajonuose tai tolygu pasiuntimui pati žinai kur. O štai Brazilijoje ir Venesueloje taip žmonės palinki vieni kitiems sėkmės.

Nykščio iškėlimas taip pat ne visur reiškia „Super“. Austrijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje tai yra vieneto ženklas, Japonijoje – penketo, o Australijoje, Bangladeše, Nigerijoje, Graikijoje ir Italijos pietuose tokiu būdu pasiųstum pašnekovą toli, toli...

Špygos rodymas Lotynų Amerikoje, Turkijoje ir Viduržemio jūros šalyse reiškia tą patį, ką mums reikštų atkištas vidurinysis pirštas. Japonijoje šiuo gestu prostitutės kviečia pas save klientus.

Bendraujant neverbaline kalba, svarbu ne tik gestai, bet ir asmeninė erdvė. Iš esmės reikėtų vadovautis viena taisykle: kuo „karštesnė“ šalis, tuo temperamentingesni jos gyventojai, tuo lengviau jie prisileidžia aplinkinius ir reikalauja mažiau asmeninės erdvės. Tarkim, daugumoje Europos valstybių įprastas atstumas tarp pašnekovų turėtų būti maždaug 70 centimetrų (ištiesta ranka), o Lotynų Amerikoje bus visai įprasta, jei pašnekovas stovės maždaug 30 centimetrų atstumu. Jei lankysiesi Japonijoje, stenkis atstumą palaikyti net didesnį, nei įprastas mums, europiečiams. Japonai labai vertina savo asmeninę erdvę ir yra ganėtinai santūrūs, todėl nemėgsta jokių apsikabinimų ar prisilietimų.

Prieš keliaudama į svečią šalį būtinai pasidomėk, kokie gestai ką reiškia, antraip gali tiesiog nesusikalbėti, o blogiausiu atveju – netgi sukelti konfliktą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis