Salvadoro Dali paslaptys: iškrypėliškos fantazijos ir amžina meilė

Ekscentriškas genijus, iškrypėlis, invalidas iš pragaro – apie Salvadorą Dali būtų galima kurti ištisas legendas. Kiek visose šiose istorijose tiesos – nežinome, bet vienas faktas nenuginčijamas – Dali tikrai nebuvo eilinė asmenybė.

Senelio savižudybė

1886 metais Dali senelis iš tėvo pusės nusprendė savo noru pasitraukti iš gyvenimo. Senelis sirgo depresija ir kentėjo nuo persekiojimo manijos, todėl, norėdamas atkeršyti visiems „persekiotojams“, paliko šį mirtingųjų pasaulį.

Pasakojama, kad kartą jis išėjo į savo buto trečiame aukšte balkoną ir ėmė šaukti, kad jį apvogė ir kėsinosi nužudyti. Atvykusiai policijai pavyko įtikinti nelaimėlį nešokti iš balkono, tačiau neilgam. Praėjus šešioms dienoms senelis vis tik šoko iš balkono žemyn galva ir mirė.

Dali šeima dėl suprantamų priežasčių pasistengė tikrąją mirties priežastį nuslėpti, todėl laikraščiuose pasirodė tik žinutė, jog senelis mirė nuo „galvos traumos“ ir tokiu būdu buvo palaidotas pagal katalikiškus papročius. Ilgą laiką giminaičiai nuo savižudžio anūkų slėpė tiesą, tačiau galiausiai apie šią nemalonią istoriją Dali vis tik sužinojo.

Priklausomybė nuo masturbacijos

Būdamas paaugliu, Salvadoras Dali mėgo su savo klasiokais palyginti savo penių dydį. Beje, saviškį jis vadino „mažu, apgailėtinu ir išglebusiu“. Ankstyvi erotiniai būsimo genijaus išgyvenimai tuo nesibaigė: kartą į jo rankas pateko pornografinis romanas. Labiausiai jį sužavėjo epizodas, kuriame pagrindinis veikėjas gyrėsi galintis priversti moterį traškėti kaip arbūzą. Jaunuolis buvo taip pakerėtas to meninio vaizdo jėga, kad priekaištavo sau už tai, kad negali su moterimis daryti to paties.

Savo autobiografijoje „The Unspeakable Confessions of Salvador Dali“ menininkas prisipažįsta: „Ilgą laiką aš galvojau, kad esu impotentas“. Tikėtina, kad, norėdamas įveikti šį gniuždantį jausmą, Dali, kaip ir daugelis jo amžiaus berniukų, užsiiminėjo masturbacija, nuo kurios tapo toks priklausomas, jog savęs tenkinimas tapo pagrindiniu jo seksualinio pasitenkinimo būdu. Tais laikais buvo manoma, kad masturbavimasis gali atvesti žmogų į beprotystę, homoseksualumą ir impotenciją. Žinodamas tai, menininkas nuolat gyveno baimėje, tačiau nieko negalėjo su savimi padaryti.

Tas pasišlykštėjimą keliantis seksas

Tyčia ar ne, kartą ant fortepijono Dali tėvas paliko knygą, kurioje buvo daugybė nuotraukų su vyriškomis ir moteriškomis genitalijomis, subjaurotomis gangrenos ir kitų ligų. Išstudijavęs patraukusius jo dėmesį, o tuo pačiu pasibaisėjimą sukėlusius paveikslėlius, Dali jaunesnysis ilgam prarado norą užmegzti santykius su priešingos lyties atstovėmis, o seksas, kaip jis vėliau prisipažino, kėlė asociacijas su kūno puvimo ir irimo procesu.


Paveikslas „The Great Masturbator“
Nuotrauka: Reuters/Scanpix

Suprantama, kad dailininko požiūris į seksą persikėlė ir į jo drobes. Pavyzdžiui, viename jo žinomiausių paveikslų „The Great Masturbator“ vaizduojamas žemyn žiūrintis žmogaus veidas iš kurio „išauga“ moteris. Ant veido tupi skėrys (šis vabzdys genijui kėlė nepaaiškinamą baimę), papilve šliaužioja skruzdėlės – irimo proceso simbolis. Moters burna prigludusi prie šalia stovinčio vyro kirkšnies, kas sukuria aliuziją į oralinį seksą, šalia – kraujuojančios supjaustytos vyro kojos byloja apie dar vaikystėje menininko patirtą kastracijos baimę.

Meilė blogiui

Jaunystėje vienas artimiausių Dali draugų buvo žymus ispanų poetas Federikas Garsija Lorka. Sklandė kalbos, kad Lorka bandė menininką net suvilioti, tačiau pats Dali tai neigė. Tikslios informacijos apie dviejų įžymių vyrų tarpusavio santykius nėra.

Dailininko gyvenimo tyrinėtojai teigė, kad iki susitikimo su žmona Gala, Dali dar vis buvo nepraradęs nekaltybės. Ir nors tuo metu Gala buvo ištekėjusi moteris ir savo kolekcijoje turėjo daugybę vyrų, be to dar ir dešimčia metų vyresnė už Dali, jis buvo ja tiesiog sužavėtas. Dali labai keistai siekė Galos dėmesio: išvaškuotos ir mėlynai nudažytos pažasties rodymas arba išsitepliojimas ožkos ekskrementais ir galvos papuošimas raudona pelargonija – tai buvo jo meilės išraiškos. Menotyrininkas Johnas Richardsonas apie Galą rašė: „Pati bjauriausia moteris, kokią tik galėjo išsirinkti šiuolaikinis, sėkmingas dailininkas. Užtenka vieną kartą su ja susitikti, kad pradėtum jos nekęsti. Vieno iš pirmųjų susitikimų su Gala metu, dailininkas paklausė, ko ji iš jo norėtų. Ši išskirtinė moteris atsakė: „Aš noriu, kad Jūs mane nužudytumėte“ – po tokio pareiškimo Dali tą pačią akimirką ją įsimylėjo.

Dali tėvas nepritarė šiam sūnaus pasirinkimui manydamas, kad jo išrinktoji vartoja narkotikus, o jį verčia juos pardavinėti. Genijus nesutiko nutraukti santykių su mylimąja, todėl neteko tėvo palikimo ir su savo moterimi išvyko į Paryžių, bet prieš tai protestuodamas nusiskuto plikai galvą, o plaukus „palaidojo“ pliaže.

Genijus vojeristas

Manoma, kad Salvadoras Dali jautė seksualinį pasitenkinimą, stebėdamas kaip kiti užsiima meile arba masturbuojasi. Genialusis ispanas paslapčiomis stebėjo net savo žmoną, kai ši maudydavosi vonioje. Atvirai prisipažindamas apie savo jaudinančius vojeristinius potyrius, vieną iš savo paveikslų jis taip ir pavadino „Voyeur“.

Amžininkai tarpusavyje pašnibždomis kalbėjo, neva dailininkas kiekvieną savaitę savo namuose rengia orgijas, tačiau kaip spėjama, jis pats greičiausia kad jose nedalyvaudavo, o likdavo tik stebėtojo vaidmenyje. Vienaip ar kitaip, bet Dali išsidirbinėjimai šokiravo ir erzino net labiausiai ištvirkusios bohemos atstovus. Menotyrininkas Brianas Sewellas, aprašydamas savo pažintį su dailininku, pasakojo, kad kartą Dali paprašė jo nusimauti kelnes ir masturbuotis, atsigulus embriono pozoje po Jėzaus Kristaus statula dailininko sode. Pasak Sewello, su panašaus pobūdžio keistais prašymais Dali kreipdavosi į daugelį savo svečių.

George`as Orwellas: „Jis nesveikas, o jo paveikslai atgrasūs“

1944 metais žymus rašytojas viename iš savo esė, skirtų Salvadorui Dali, rašė, kad menininko talentas verčia žmones laikyti jį nepriekaištingu ir tobulu. Kalbant apie Dali, vienu metu galvoje reikia turėti du faktus: tą, kad jis geras dailininkas, ir tą, kad jis bjaurus žmogus.

Rašytojas taip pat atkreipia dėmesį į dalyje drobių aiškiai išreikštą nekrofiliją ir koprofagiją (potraukį ekskrementams). Vienu žinomiausių šia tema paveikslų laikomas „The Lugubrious Game“, nutapytas 1929 metais, kur šedevro apačioje pavaizduotas fekalijomis išsiterliojęs vyras. Panašios detalės atsispindi ir vėlesnio kūrybos laikotarpio darbuose.

Savo esė Orwellas daro išvadą, kad „tokie žmonės, kaip Dali, nepageidautini, o visuomenė, kurioje jie gali klestėti, turi kažkokių trūkumų“.

Muša, vadinasi... myli?

1980-ji buvo lūžio metai Dali – dailininką sukaustė paralyžius ir jis, negalėdamas rankoje išlaikyti teptuko, liovėsi tapęs. Dailininkui toks gyvenimo posūkis prilygo kankinimams. Jis ir anksčiau būdavo nestabilios nuotaikos, tačiau dabar pratrūkdavo ir be priežasties. Be to jį erzino ir Galos elgesys: genialaus vyro pinigus ji leido savo jauniems gerbėjams bei meilužiams, o lyg to būtų negana - dovanojo jiems jo tapytus šedevrus ir leisdavo sau dingti iš namų kelioms dienoms nieko nepranešusi.

Dailininkas pradėjo smurtauti prieš žmoną, kartą net sulaužė jai du šonkaulius. Norėdama nuraminti sutuoktinį, Gala girdydavo jį stipriais raminamaisiais vaistais, o sykį dozė buvo tokia didelė, kad genijaus psichiką pažeidė neatstatomai.

Dailininko draugai organizavo taip vadinamą „Gelbėjimo komitetą“ ir paguldė jį į klinikas, tačiau tuo metu didysis menininkas jau atrodė labai apgailėtinai – sulysęs, kretantis seniokas, apimtas nuolatinės baimės, kad žmona Gala jį paliks.

Žmonos lavonas automobilyje

1982 metų birželio 10 Gala paliko dailininką, tačiau ne dėl kito vyro. 87-ių genijaus mūza mirė vienoje iš Barselonos ligoninių. Pagal jos priešmirtinę valią Dali rengėsi palaidoti savo mylimąją nuosavoje pilyje Katalonijoje, bet tam jos kūną reikėjo išvežti paslapčiomis, neatkreipiant žiniasklaidos ir žmonių dėmesio.

Menininkas rado išeitį – kraupoką, bet genialią – jis įsakė Galą aprengti ir jos lavoną pasodinti ant užpakalinės kadilako sėdynės, o šalia atsisėdo medicinos sesuo, kuri prilaikė jos kūną. Mirusiąją pristatė į pilį, išbalzamavo ir aprengė jos mėgstamiausia raudona Dior suknele, o po to palaidojo pilies rūsyje. Nors jų santykiai buvo sudėtingi, tačiau įsivaizduoti savo tolimesnio gyvenimo be jos Dali tiesiog negalėjo. Praktiškai iki savo gyvenimo pabaigos dailininkas gyveno pilyje, ištisomis valandomis raudodavo ir pasakodavo savo vaizdiniuose matąs įvairiausius gyvūnus. Taip jam prasidėjo haliucinacijos.

Pragariškas invalidas

Praėjus dvejiems metams po žmonos mirties, Dali vėl išgyveno tikrą košmarą – užsidegė lova, kurioje 80-metis miegojo. Gaisro priežastimi tapo trumpas elektros sujungimas nuo pernelyg dažnai spaudomo mygtuko, kai jis norėdavo išsikviesti patarnautoją. Kita teorija teigia, kad dailininkas paprasčiausiai bandė nusižudyti.

Atbėgusi slaugė rado paralyžiuotą genijų gulintį ant grindų. Dailininkas išgyveno, tačiau patyrė daugybinius nudegimus. Po šio gaisro Dali tapo visiškai nepakenčiamas, nors ir anksčiau nepasižymėjo lengvu charakteriu. Vienas publicistas genijų apibūdino taip: „Invalidas iš pragaro, kuris specialiai tuštinosi lovoje, draskė aptarnaujančiam personalui veidus, atsisakė valgyti ir gerti vaistus“.

Pasveikęs, Salvadoras Dali išsikraustė į netoliese esantį savo teatrą-muziejų, kur ir numirė 1989 metų sausio 23-ią. Didysis menininkas yra sakęs, kad tikisi pakilti iš numirusiųjų, todėl išreiškė norą, kad po mirties jo kūnas būtų užšaldytas, deja, vietoje to, jis buvo balzamuotas ir užmūrytas po grindimis viename iš teatro–muziejaus kambarių, kur ilsisi iki šiol.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis