Dizainerė Renata Maldutienė: norime būti unikalūs, tačiau nejučia pakliūname į pinkles

Trejus metus lietuviškų spalvų studijai paskyrusi Vilniaus dailės akademijos docentė, mados dizainerė Renata Maldutienė atsakymų į klausimą, kas yra mada ieškos visą gyvenimą.

„Mada – tai drakonas“, - savo studentams sako dėstytoja, tačiau tai – tik įžanga į sudėtingas mados meno studijas. Dalelę jų Renata Maldutienė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną parodys Valdovų rūmų didžiojoje menėje. Ant podiumo čia atgys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų mėgstamos spalvos, istoriniai personažai ir svarbiausi šalies istorijos įvykiai.

Sakote, kad vis dar ieškote atsakymų, kas yra mada. Tačiau dažniausiai ieškojimai vyksta aštuoniolikos, o ne peržengus penkiasdešimtmetį?

Jei nustotume ieškoti, gyvenimas sustotų. Būtų keista, jeigu išleisdama naujas studentų kartas, aš pati nepermąstyčiau šių dienų pasaulio globalizacijos reiškinių, pasikeitimų, savo etinio ir moralinio požiūrio.

Kokias svarbiausias mados ypatybes išskirtumėte šių dienų skubančiame pasaulyje?

Mano požiūris į madą stipriai pasikeitė nuo tada, kai pradėjau gilintis į spalvų tendencijų prognozavimą. Neabejoju, kasdieninėje madoje ypatingai svarbus kiekvieno iš mūsų apsisprendimas ir sąmoningumas. Mada – tai spąstai. Norime būti unikalūs, tačiau nejučia pakliūname į pinkles – stengiamės prisitaikyti prie bendruomenės, bandos, sektos. Norėdami išsiskirti, vis dėlto priimame kitų sugalvotas taisykles, rengiamės, kaip visi, patys to nejausdami. Galiu per dešimtį minučių įrodyti, kad iš tiesų šiandien į gatvę išėjote ne taip, kaip norite patys, o taip, kaip nori mados drakonas. Bjauriausia, kad mada – itin paviršutinis reikalas, ji pasisavina netgi pačias geriausias idėjas: mada būti ekologišku, mada būti giliu, mada būti jogu, mada nebūti žurnaluose... Kiekvienas iš mūsų turime pagalvoti, ką perku, ką remiu, kur dedu savo pinigus?

Ar lietuviai, kaip ir daugelis žmonių pasaulyje, drąsiau išsako savo poziciją – nenešioti natūralių kailinių, nepirkti drabužių, kuriuos gamina išnaudojami vaikai?

Pastebiu, kad atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, kuriems tokie dalykai rūpi. Tačiau nėra taip paprasta, kuo giliau žvelgi, tuo viskas sudėtingiau. Kas žino, gal vaikas, iš kurio atimsime darbą, mirs iš bado kitą dieną? O persiūti močiutės kailiniai, kuriuos kažkada ir mama nešiojo, argi nėra ekologiškesni už naftos kvapo persigėrusį naują paltą iš parduotuvės? Keturios kartos nešios tuos kailinius.

Vadinasi, juoda spalva irgi turi atspalvių? Kaip ir balta?

Juoda, juoda, juoda! Tai - pirmoji mados spalva. Lietuvoje irgi – juoda, pilka, na, dar raudona puikiai egzistuoja. Kodėl? Jau trečius metus mėginu tai išsiaiškinti. Vakaruose spalvos greičiau kinta, vakariečiai mėgsta ryškesnes, būna sezonų, kai visas pasaulis pasigriebia vieną spalvą, o lietuviai – neperka jos, nors tu ką! Kažkas yra itin sėslaus mūsų mentalitete, mėginu tuos sėslius sluoksnius tirti, į juos gilintis.

Kokias spalvas lietuviai nešiojo senaisiais laikais?

Mano darbe išsiskyrė keturi spalvų sluoksniai. Archainiai aisčiai nešiojo natūralias medus, augalų, vario, žalvario, gintaro spalvas. LDK bajorai ir didikai mėgo puoštis raudona, mėlyna, purpuro, žydra, aukso spalva. Sudėtingiausia į vieną vietą buvo sudėti ryškias lietuviško tautinio kostiumo spalvas, regionuose jos itin skiriasi. Šių dienų spalvas rinkau klausinėdama apie jas dizainerių, mados kūrėjų. Išėjo toks hipotetinis spalvynas.

Ar jis atsispindės kolekcijoje, kuri bus parodyta Valdovų rūmuose per vizualią istorijos interpretaciją „Aktas. istorinės tapatybės beieškant“?

Atsispindės mados kelias nuo LDK aukštuomenės menių iki dabarties. Visada sakau: ne aš pasirinkau tą darbą, jis mane pasirinko. Ir nežinau, ar iš naujo jo imčiausi – tiek pareikalavo jėgų, laiko, resursų. Valdovų rūmuose mėginsime podiumu žengti per mūsų šalies istoriją. Šiai kelionei sąmoningai pasirinkau istorines asmenybes ir personažus, kurie man padėtų pažvelgti ne tik į kostiumo, bet ir į šalies istoriją, mūsų tautos išgyvenimus.

Du jūsų kurti kostiumai įkūnys Lietuvos Nepriklausomybę. Kaip turi atrodyti laisvė?

Kai savo pieštus eskizus parodžiau draugei medikei, ji sakė: silpnoka toji tavo tarpukario Nepriklausomybė. Lyg ir supykau, tačiau tai buvo gera proga iš naujo pagalvoti apie 1918 metus. Ir tuomet atkeliavo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Moteris. Mūza. Mokytoja. Kovotoja.
Kovo 11-osios Nepriklausomybę susapnavau. Tai buvo Baltijos kelio vaizdinys. Pasimatė plentai, žmonių eilės, lūkesčiai. Visa tai susidėjo į jauną, modernų, švytintį, bet tuo pačiu – sudėtingą kostiumą, kurį sukurti padėjo mano studentė – Gertrūda Ramūnaitė.

Mados, vaizdo ir muzikos renginys „Aktas. Istorinės tapatybės beieškant“ LDK Valdovų rūmuose vyks Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną - kovo 11-ąją. Renginį tiesiogiai transliuos LRT televizija.

Renatos Maldutienės nuotrauka - "PIX" studija
Eskizai - Renata Maldutienė
Nuotraukos -foto ir dizaino studija "Mandala", fotografė Vaiva Abromaitytė
Modelis - Edita Iškauskaitė
Grimas - Inga Raslanaitė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis