Kazanova – garsusis suvedžiotojas, taip ir nepamiršęs tos vienintelės

1725 metų balandžio 2 dieną gimė Europos istorijoje žinomiausias moterų suvedžiotojas – Kazanova (Giacomo Casanova). Jo vardas daugeliui tapo žodžio „mergišius“ sinonimu. Tačiau mažai kam žinoma, kad Kazanovos asmeninis gyvenimas nebuvo susietas vien su erotiniais išgyvenimais, – savęs jis ieško advokato, šventiko, muzikanto, diplomato, referento, rašytojo, šnipo ir net bibliotekininko vaidmenyse. Gandai apie jo seksualinius sugebėjimus gerokai perdėti, o iš visų moterų tebuvo vienintelė, kurios jis negalėjo užmiršti iki savo gyvenimo pabaigos.

Kazanova buvo labai protingas ir gerą išsilavinimą turintis vyras. Sulaukęs vos 12-os metų jis įstojo į universitetą, 17-os gavo juristo laipsnį, o po to mokslus pratęsė kunigų seminarijoje. Grįžęs į Veneciją, savo karjerą pradėjo dirbdamas bažnyčios juristu, tačiau advokato ir šventiko vaidmenys jam buvo ne prie širdies, tad Kazanova leidosi į kelionę po Europą.

Italas buvo labai azartiškas, dar studijuodamas universitete pradėjo lošti iš pinigų ir netrukus įklimpo į skolas. Nepaisant to, šiai savo aistrai jis turėjo pateisinimą: „Godumas privertė mane žaisti ir man patiko leisti pinigus, nes tai priversdavo mano širdį plakti dar stipriau“.

Garsusis moterų suvedžiotojas domėjosi magija, Paryžiuje jis prisistatinėjo esąs alchemikas, nors iš tiesų tebuvo šarlatanas ir fokusininkas. Keliaudamas po Prancūziją jis tapo masonų bendruomenės nariu. 1755 metais dėl savo ryšių su masonais ir domėjimosi okultizmu buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą.

Savo memuaruose Kazanova teigė, kad pabėgti iš kalėjimo jam padėjo gretimoje kameroje sėdėjęs kunigas maištininkas. Lubose jie padarė angą, išsiropštė pro ją ant stogo, o nuo jo nusileido į virvę surištomis paklodėmis. Egzistuoja ir dar viena pabėgimo versija, neva išsipirkti jam padėjęs vienas turtingas globėjas.

Kazanova istorijoje prisimenamas ir kaip pirmos loterijos išradėjas. Po pabėgimo iš kalėjimo jis išrado būdą, kaip galima greitai, lengvai ir neskausmingai uždirbti pinigų į valstybės iždą. Bilietai buvo išparduoti akimirksniu ir jam pavyko gauti nemenką sumelę.

1757 metais Prancūzijos užsienio reikalų ministras de Berny išsiuntė jį su šnipinėjimo misija. Kazanova susitvarkė ir su šia užduotimi: jis iššniukštinėjo silpnąsias priešininko kariuomenės puses ir gavo informaciją apie laivų flotilės statybą. Kazanova artimai bendravo su Europos vyskupais, kardinolais ir iškiliais mąstytojais.

Paskutinius savo gyvenimo metus Kazanova praleido gana kukliai. Jis gyveno Dukso pilyje Bohemijoje (dabartinėje Čekijoje), kur dirbo grafo Josefo fon Valenšteino bibliotekininku ir rašė savo įžymiuosius memuarus. „Mano gyvenimo istorija“ to laikmečio požiūriu buvo tikra sensacija, nors mūsų laikais Kazanovos prisiminimai savo pikantiškomis smulkmenomis vargu ar begalėtų ką nors nustebinti.

Kazanovos išvaizda toli gražu neprilygo šių dienų sampratai apie vyrišką patrauklumą. Jo draugas kunigaikštis de Lin jį taip apibūdino: „Jis būtų gražus, jei nebūtų baisus: aukštas, Heraklio kūno sudėjimo, tamsaus gymio veidas, iš jo akių visada sklido nuoskauda, panika arba pyktis ir dėl to jis atrodė piktas. Jį kur kas lengviau supykdyti, nei pralinksminti, jis retai kada juokiasi, bet mėgsta linksminti kitus, jo kalbos šmaikščios ir įdomios, jose yra kažkas tokio nuo Arlekino iki Figaro“.

Savo memuaruose Kazanova neįvardino tikslaus savo meilužių skaičiaus. Jo biografijos tyrinėtojai tvirtina, kad jų buvo 132. Tačiau, nepaisant daugybės seksualinių ryšių, tik viena moteris jo gyvenime paliko neišdildomą pėdsaką. Savo memuaruose jis įvardina ją Henrieta. Ši prancūzaitė buvo ne tik graži, bet ir labai protinga. Jų romanas truko vos tris mėnesius, o jos pamiršti Kazanova nesugebėjo iki savo gyvenimo pabaigos.

Savo prisiminimuose apie ją Kazanova rašė: „Tie, kas mano, kad moteris negali padaryti vyro laimingo visas 24 valandas per parą, niekada nepažinojo Henrietos. Džiaugsmas, užpildantis mano krūtinę, buvo kur kas didesnis dieną, kuomet aš kalbėdavau su ja, nei naktį, kai laikydavau ją savo aistringame glėbyje. Būdama labai apsiskaičiusi ir turėdama įgimtą skonį, Henrieta labai teisingai samprotaudavo apie viską“.

Kiek iš tiesų moterų šiam vyrui pavyko suvilioti, niekas negali pasakyti. Tačiau sklinda kalbos, kad moterims jis protą gebėdavęs susukti tik kalbomis, bet ne gabumais lovoje...

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis