EMO ROCK: ir pankai verkia?

Pirmą kartą apie emo išgirdau kalbėdamas su senu geru draugu – punk ir visokio jo atmainų žinovu bei mėgėju. Buvo gražus vasaros vakaras. Jis man sako: „Girdėjai apie „Box Car Racer“? Čia tipo Tomo iš „Blink 182” projektas. Jie groja emo.” Tomą iš „Blink 182“, be abejo, žinojau, bet pats terminas emo man buvo kažkas naujo. Todėl natūraliai pasidomėjau, kas yra tas emo.

Kaip man paaiškino bičiulis, tai yra punk atmaina – kažkas panašaus į pankroką, kuriame dainuojama apie jausmus. Iš šio trumpo komentaro tapo aiškūs keletas dalykų: pirma, emo turėtų būti vienas iš plačiausių muzikinių žanrų (juk kaip muzikoje be jausmų!), antra, tai, ką groja „Box Car Racer“ tikrai nėra emo...

Kaip gimė emo?



Šiemet grupės, kurių atliekamas muzikinis stilius yra vadinamas emo, visuotinai ropštėsi į pasaulio topų viršūnes. O tokios kompanijos kaip „My Chemical Romance“ ar „Panic! at the disco“ raškė populiarumo vaisius. Tad nieko keisto, kad šį stilių galima laikyti praėjusių metų karaliumi. Kuris, nors ir ne nuogas, bet verkia. Pradėkime nuo pradžių.

Emo, kaip muzikinio žanro pradžia gali būti laikomi dar gūdūs 1985 metai, kai daugelis dabartinių emo fanų net nebuvo gimę. Dar daugiau – dažnas jų, ko gero, net nebuvo ir pradėtas. Tais metais du Vašingtono hardcore scenos veteranus – Ianą MacKajų iš „Embrace“ ir Gajų Picciottą iš „Rites of Spring“ – "užkniso" agresyvi muzika ir smurtas hardcore scenoje. Šie vyrukai nusprendė kurti kažką tokio, kas galėtų geriau išreikšti jų jausmus ir pasuko eksperimentavimo keliu. Netrukus dviejų grupių pradėtas naujasis stilius įgavo pagreitį Vašingtono underground scenoje ir per keletą metų atsirado daugybė panašių grupių, kurių pavadinimai muzikos gerbėjams iš atminties išgaravo greičiau nei atsirado pats stilius. Emo gana staigiai išplito ir į kitus miestus: San Diegą, New Yorką, New Jersį.

Po „Embrace“ iširimo Ianas MacKajus įkūrė vėliau viena legendinių JAV pankroko grupių tapusią „Fugazi“. Ši, nors ir grodama muziką, kurią ne visai buvo galima pavadinti emo, padarė įtaką keletui pagrindinių antrosios emo bangos grupių. Iš jų žinomiausios yra „Jimmyeatworld“, „Sunny Day Real Estate“ ir „Braid“.

Antroji banga: žygis į mainstream‘ą



Kai 1994 metais jau minėti „Sunny Day Real Estate“ išleido albumą „Diary“, prasidėjo kažkas tokio, ką būtų galima pavadinti „emo žygiu į mainstream“. Įkvėpti „Nirvana“ bei „Soundgarden“ – dviejų staigiai išpopuliarėjusių alternatyvaus roko grupių – pavyzdžio, apsukrūs muzikos vadybininkai pasirūpino ir šia komanda.

Grupė prasimušė į televiziją, atsirado muzikos žurnaluose, o albumas buvo parduotas nemažu (kaip alternatyvią muziką grojančiam kolektyvui) tiražu. Šiems vaikinams iškart buvo prilipinta emo etiketė, o muzikos stilius tapo mainstream‘o dalimi.

Mes jamam šitą žanrą!

Paskutiniojo dvidešimtojo amžiaus dešimtmečio pabaigoje emo beveik pasitraukė iš underground‘o. Naujas etapas prasidėjo 2003 metais, kai išpopuliarėjo grupė „Dashboard Confessional“. Jos tekstai skyrėsi nuo tradicinių emo tekstų – jei iš pradžių emo atlikėjai dainuodavo apie skausmą ir tamsą, tai naujojoje kryptyje labai stipriai išsiskyrė meilės tema. Tiksliau – nesugebėjimo susitvarkyti su ja. Tokia muzika negalėjo nesužavėti pirmas meiles išgyvenančių ir dėl nesėkmingos jų pabaigos kone žudytis pasiryžusių paauglių.

Muzikos prodiuseriai vėl greitai suuodė, jog tokią muziką pirks, ir pradėjo ieškoti panašiai skambančių grupių. Situacija neabejotinai priminė 1991 metus, kai pamačiusios, kaip puikiai sekasi „Nirvanai“, didžiosios įrašų kompanijos prikepė keletą tuzinų šios grunge grupės klonų. Tik šį kartą burtažodis buvo kitas – emo. Greitai šitas burtažodis buvo prilipintas daugybei grupių – pradedant tomis, kurios groja emo (My Chemical Romance, Funeral for a friend), baigiant tomis, kurios emo vadina nesąmone ("Panic! at the disco").

My Chemical Romance – naujieji emo stabukai

Bene populiariausia dabartinio emo grupe tapo amerikiečiai nuo Niū Džersio, pasivadinę garsiojo „Traukinių žymėjimo“ (Trainspotting) autoriaus Irwino Welsho knygos pavadinimu. Kaip ir dera pagal žanro kanonus, grupė susibūrė po emocingo įvykio. Po rugsėjo 11-osios tūlas amerikietis Gerardas Wajus parašė dainą apie tai, kaip šis siaubingas teroro aktas palietė jį emociškai ir nusprendė suburti grupę, kurioje nuolat galėtų dainuoti, koks jis yra liūdnas.

Jau pirmieji du albumai „I brought you my bullets, you brought me your love“ ir „Three Cheers for sweet revenge“ (kartais atrodo, jog emo tiesiog dievina ilgus albumų ir dainų pavadinimus) buvo pakankamai populiarūs, kad grupės vardas taptų žinomas ir masėms. Tačiau didžioji sėkmė ir pripažinimas atėjo su 2006 metų pabaigoje išleistu albumu „The Black Parade“. Pirmasis singlas iš šio darbo – „Welcome to the black parade“ – iškart šovė į UK TOP 40 viršūnę ir joje išsilaikė keletą savaičių. Daina tapo dideliu hitu ir kitose šalyse.

Panic! at the disco – mes ne emo!

Kaip jau minėjau anksčiau, emo etiketė buvo lipinama daugeliui grupių – netgi toms, kurios tvirtino grojančios kažką kita. Būtent taip atsitiko 2005 metais ypatingai sėkmingai debiutavusiems vaikinams iš Las Vegaso. Pavargę nuo jiems klijuojamo emo atstovų lipduko, „Panic! at the disco“ viešai pareiškė, jog emo yra mėšlas.

Grupės vokalistas Brandonas Uris nukirto: „Tai tiesiog nemokšiška. Emo grupės moka dainuoti tik apie nepasisekusius santykius ir apie tai, kokie jie yra liūdni. Jei paklausysite mūsų dainų, tokių temų nė su žiburiu nerasite. O emo yra mėšlas. Jei žmonės nori tai suprasti tiesiogiai – tegul: mūsų muzika emocionali, bet mes nesame emo. Žmonės bando mus stereotipizuoti, bet mes netelpame į emo sąvoką.“

Labas, aš emo

Kartu su muzika šviesos greičiu po pasaulį pradėjo sklisti ir emo rūbų mados. Atsirado netgi nauja subkultūra, kuri taip pat save vadina emo. Tipiškas emo atrodo maždaug taip: tiesūs tamsūs (gali būti ir raudoni ar kelių spalvų) plaukai, dengiantys kurią nors veido pusę. Vaikinai dažniausiai dėvi kelnes pažemintu juosmeniu. Prie tokių kelnių, emo nuomone, geriausiai tinka tamsūs marškinėliai su įvairiais logotipais arba languoti marškiniai. Prie įvairiose veido vietose esančių auskarų derinamas tamsus, dažnai labai panašus į "gotišką" makiažas (žinoma, taip grimuojasi ir vaikinai, ir merginos). Dažnai dėvimi tamsūs medžiaginiai raiščiai ant riešų. Batai – tradiciniai „maištininkų“ konversai.

Tokie rūbai, kaip ir bet kurios kitos subkultūros atveju, „atspindi vidinę būseną“. Nes tikras emo nesigėdija būti liūdnas. Tikras emo mėgsta verkti. Tikro emo gyvenimas yra liūdnas.

Kuriate emo grupę? Būtinai pasinaudokite šiais patarimais:

1. 99% dainų PRIVALO būti apie nepavykusius santykius.

2. Visi grupės nariai turi dėvėti marškinėlius su kitų niekam nežinomų grupių logotipais.

3. Eikite į kitų emo grupių koncertus. Per juos stovėkite minioje ir tiesiog verkite.

4. Visiems atkakliai kartokite, kad nesate emo, o tiesiog stengiatės per muziką išreikšti savo jausmus.

5. Per koncertus visi jūsų žiūrovai žino visus jūsų dainų žodžius ir dainuoja garsiau už jus, todėl nepersistenkite – jų neperrėksite.

6. Verkite ant scenos ir to nesigėdykite.

7. BŪTINAI pravirkdykite ir publiką.

Ir dar žiupsnelis naudingos informacijos...

Kiek emo reikia įsukti vienai lemputei? Nė vieno. Jie tiesiog sėdi tamsoje ir verkia.

Kodėl 5 emo negali būti viename kambaryje? Vienam nelieka kampo verkti.

Rekomeduojame paklausyti:

"Funeral for a friend" - "Juneau";

"My Chemical Romance" – "Welcome to the black parade";

AFI – "Morningstar";

"Story of the year' – "And the hero will drown".



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis