Bobas Marley „Natty Dread” arba kas tau ant galvos

Kitiems tokia šukuosena galbūt primena regio legendą, numylėtąjį Bobą Marley ar kovotoją už civilines teises Angela Davis...arba aktorę Whoopi Goldberg.

Vis dažniau atsiranda jaunimėlio, kuriems „nešvarieji“ dredai asocijuojasi su grožiu, jiems tai – išraiškinga, skulptūriška šukuosena. Vis dažniau tokia šukuosena pasipuošusius modelius galime pamatyti ant aukštosios mados podiumo.

Dredai derinami su dizainerių sukurtais drabužiais - meno kūriniais. Vienas iš tokių pavyzdžių - Johno Galliano kurta 2000-ųjų vasaros kolekcija “Christian Dior“ namams, kurioje manekenės nešiojo iš dredų susuktus elegantiškų šukuosenų perukus.

Panagrinėkime, nuo ko viskas prasidėjo. Ar galetumete įsivaizduoti, kad dredus jau „nešiojo“ pirmykščiai Karibų salų gyventojai? Vėliau jie buvo kuriam laikui (tiksliau, keliems tūkstančiams metų) užmiršti, ir vėl pasirodė 1920-aisiais kartu su Rastafari religijos pradžia.

Bobo Marley išpopuliarintas terminas „Natty Dread“ užvaldė pasaulį devintame dešimtmetyje.

Priešingai nei daugelis madų tendencijų, kurios ateina ir išnyksta, dredai madingi išliko iki šiol. Nors dredai labiau individualumo, o ne mados išraiška.

Užklydusi į vieną Londono bohemos, „pankų“ rajoną “Camden”, sutikau nemažai „rastamanų“ ir šiaip individualumu norinčių išsiskirti žmonių. Pakalbinusi juo pastebėjau dvi pagridines dredų nešiojimo priežastis – viena: religija ar gyvenimo būdas, o kita: stilius ir mada.

22 metų Jamie iš Londono dredus nešioja jau metus. „Tai - mano asmeninis sprendimas, man patinka jų forma ir tai, kaip jie pakeičia plaukų tekstūrą.“ Jamie prisimena dredų „gaminimo“ procesą… Dvi dienos! Ilgas ir gan skausmingas procesas, bet rezultatas nuostabus.



Tai vienas iš būdų kaip „įgauti“ pačius natūraliausius dredus (jau turite pasiaiškinimą tėvams...) Visiškai kitokia 23-jų metų Henriette patirtis – ji sruogas tiesiog „prisilipdė“. „Turėjau trumpus plaukus, bet labai norėjau dredų. O parduotuvėse šiais laikais visko pilna!”

Negalėjau savo akimis patikėti, kad dredų kupeta – tai iš sintetinio siūlo suveltos sruogos, bet gavusi leidimą juos paliesti rankomis kaipmat supratau, jog mergina nemelavo. Dredai yra gana sunkūs, ir mano pašnekovė pripažino, kad grožis tikrai reikalauja aukų…



Bene daugiausiai man apie dredus papasakojo tikrų tikriausi “rastamanai” Liberis ir Davidas iš Etiopijos. Išvydusi jų tankius, vos ne iki juosmens krentančius dredus negalėjau praeiti pro šalį ir neiškamantinėti visos jų istorijos.



Į ketvirtą dešimtį netrukus įkopsiantys, bei kažkuo Bobą Marley primenantys vyrai, bene visą mūsų pašnekesio laiką ranką prie širdies pridėję laikė – supratau, kad jiems svarbi jų kultūra.

Jau 17 metų dredus auginantis Liberis pasakojo, kad rasta yra ne stilius, o religija. “Net ne religija, o gyvenimo būdas”.



Nepaliaujamai kovojantys už tiesą rasta kultūros pradininkai, Kenijos Mau Mau genties atstovai dredais prisidengdavo ir į gamtos peizažą įsiliedavo, kovodami su britų kolonizatoriais. Tada dredai buvo jų gyvenimo dalis, o dabar, pasak mano pašnekovų, jaunimas tiesiog “išsidirbinėja” – neturi nieko bendra su rasta, o dredus nešioja…



Kaip ten bebūtų, visi mano kalbinti žmonės skundėsi, kad nepaisant komercinės mados kulto, ir kasdien liberalėjančio pasaulio, dredai jiems - tarsi kryžius, nešamas ant pečių…

Sunkiau ir darbą gauti, ir rimtais gyvenime pasirodyti… Daugumai ši šukuosena taip ir liks maišto siekiančių ir pasitikėjimo nevertų žmonių įvaizdžio dalis.



Bet juk mes juk gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, kur jau seniai žmogaus išvaizda yra kiekvieno individo pasirinkimas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis