Randavimas (scarification) – tai, kas Lietuvoje dar nemadinga

Jei esi prisiekęs interneto naršytojas, tu tikrai žinai, kas yra randavimas arba scarification. Užsienyje tai seniai tapo dar viena paauglių manija ir mada. Nors kai kurie randavimo etapai priimtini tik labai stiprių nervų žmonėms, daugelyje užsienio šalių randavimas suprantamas kaip dar viena tatuiruočių rūšis.

Randavimas arba scarification – tai ornamentinių randų darymas. Šis ritualas turi ilgą istoriją, jis susijęs su pagoniškomis religijomis.

Randavimas buvo atliekamas jau žiloje senovėje. Dabar randų pjaustymas vis dar yra ritualinė kai kurių genčių apeiga. Randavimu pažymima iniciacija į suaugusiųjų luomą, jais ženklinami svarbiausi žmogaus gyvenimo etapai emocinės būsenos: sielvartas arba džiaugsmas. Tokios tradicijos būdingos Australijos aborigenams, gentims, gyvenančioms prie Sepik upės Naujojoje Gvinėjoje, Afrikoje.

Žinoma daugybė randavimo technikų. Randų piešiniai kuriami ant kūno ne tik išpjaustant kūną, tačiau ir deginant odos sluoksnius. Toks puošybos metodas vadinamas „branding“ – prideginimu. Jis kilo nuo papročio skiriamaisiais ženklais pažymėti vagis ar nusikaltėlius. Dažniausiai randas būdavo išdeginamas labai gerai matomoje vietoje, kartais nusikaltimo simbolis nurodydavo ir kaip nusižengė randuotasis, rašo bmezine.com.

Maorių gentis iš Naujosios Zelandijos į dar drėgną randų žaizdą įtrina rašalą ar žolių nuovirus – tokios tatuiruotės ant veido vadinamos „moko“. „Moko“ žmogaus kūną dengia ir apsaugo. Genties vyrai tiki, kad be šių tatuiruočių Maoriai silpni, tarsi nuogi. Kiekvieno genties nario „moko“ yra kitoks, išskirtinis – tai tarsi parašas, skiriamasis asmens ženklas, ar senovinė vizitinė kortelė.

Randų darymas ant veido buvo populiarus tarp hunų, žiaurios Kinijos imperiją puolusios genties, kuri kilo iš Vidurio Azijos. Svetimtaučių randai paliko pėdsaką ir kinų mene, ten vaizduojami atvykėliai subjaurotais veidais.

Šiais laikais fechtavimosi brolijose randai ant veido, atsiradę akademinio fechtavimosi metu, per treniruotes ar varžybas, yra laikomi garbės ženklu. Ši tradicija kilo XIX amžiuje ir kai kur išliko iki šių dienų.

Kai kuriose kultūrose moters pasipuošimas randais reiškia jos subrendimą ir galimybę susilaukti vaikų.

Kūno dizainas

Dabar randavimas jau ne ritualinių apeigų simbolis, o kūno puošybos elementas. Nors tai gan skausmingas ir brangus „malonumas“, vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių yra linkę puošti kūną amžinais ženklais.

Ornamentinių randų darymas nėra oficialus menas. Tai kur kas sudėtingesnis procesas nei tatuiravimas ar auskarų vėrimas.

Yra daugybė veiksnių, kurie lemia, ar randuotė gausis tinkama ir graži. Rezultatai yra nenuspėjami, nes „piešinio“ kokybė priklauso nuo odos tipo, pjūvio gylio, žaizdos gijimo ir prižiūrėjimo, primena bmezine.com.



Žmogaus kūnas gydamas sukuria randą, o ne randuotojas jį padaro. Taigi svarbu turėti omenyje, kad randavimas gali tikti vienam žmogui, tačiau visiškai netikti kitam.

Be to, gydami randai yra linkę plėstis, todėl scarification dizainas yra gana primityvus - smulkios detalės gali lengvai pranykti, kol žaizda gis.

Linijinis išdeginimas - brandingas. Šių randų darymo procesas yra visiškai toks pat, kaip tas, kuris buvo naudojamas pažymėti gyvuliams.

Metalo forma yra įkaitinama ugnyje ir prispaudžiama prie odos. Paprastai tokia žymė yra daroma ne visa iš karto. Pavyzdžiui, tam, kad gautum “V” formos žymę, bus prideginami du tiesaus metalo strypeliai, o ne vienas “V” formos geležies lydinys.

Ženklinimas lazeriu. „Electrocautery branding" yra techninis terminas, apibūdinantis ženklinimą lazeriu. Tokio deginimo įrankis yra panašesnis į lankinio suvirinimo įrangą, nei į medicininį lazerį (tačiau randų kūrimui įmanoma naudoti ir medicininį lazerį).

Elekta kibirkščiuoja iš aparato ant odos, ją garindama. Tai skrupulingiausia randavimo forma, kadangi atsiranda galimybė reguliuoti žaizdos gylį ir nustatyti galimą žalą odai.

Šaltasis brandingas. Šis retas randų darymo būdas yra lygiai toks pat, kaip ir linijinis brandingas – skirtumas tik tas, kad metalinis įrankis yra ne įkaitinamas, o ypač atšaldomas (tarkim, skystuoju azotu).

Šio metodo privalumai yra tokie, jog ant žymės ataugę odos plaukeliai būna baltos spalvos, o randas – ne kelodinis.

Išpjaustomieji randai – cutting

Yra tam tikros išskirtinių randų darymo technikos:

Rašalo įtrynimas. Tai toks metodas, kai tatuiruotėm skirtas rašalas (arba kitokia sterili dažymo priemonė), yra įtrinamas į ką tik atliktą pjūvį.

Didžioji dalis šio rašalo, žaizdai gyjant, lieka odoje - susidaro tatuiruotės įspūdis. Kaip ir atlikus tatuiruotę, labai svarbu nenukrapštyti šašų, tuomet rašalas gali išsilieti. Žmonės dažnai painioja šią randavimo rūšį su nekokybiškai padarytomis tatuiruotėmis.

Odos šalinimas. Pjaustymas linijomis padaro gana plonus randus, tad odos pašalinimas yra vienas iš būdų, kaip padaryti randą platesnį.

Odos kontūrai, kurią reikės „nulupti”, yra apvedžiojami ašmenimis – išpjaunami, tada oda yra nuimama. Tokio pobūdžio randų paviršius dažniausiai yra nelygus, tačiau randas atrodo efektingiau.

Įpakavimas. Šis metodas nėra taikomas vakaruose, tačiau Afrikoje tai vis dar praktikuojama. Pjūvis daromas įstrižai, ir į jį yra įdedama molio arba pelenų.

Masyvūs keloidiniai randai susidaro žaizdai gyjant, kadangi organizmas stengiasi svetimkūnius išstumti lauk. Randavimui naudojami ir cigarų pelenai, ypač JAV, susidarę randai tampa violetinio atspalvio ir gan masyvūs.

Agrikos gentyse randavimui naudojami ir mirusių žmonių pelenai, mylimųjų ar šeimos narių. Pelenai įauga į odą, taip visą gyvenimą likdami gyvojo kūne.



Lietuvoje randavimas - vis dar egzotika. Paklausus apie randuotes Vilniaus tatuiruočių salonuose, paaiškėjo jog Lietuvoje ši paslauga dar nėra teikiama - oficialiai randų darymu kol kas neužsiima niekas.

Tačiau buvo paminėta, kad susidomėjimas randais auga. Jei prieš porą metų niekas tuo net nesidomėjo, tai dabar žmonės dažnai teiraujasi, kur būtų galima pasidaryti tokį ornamentinį randą.

Norintys papuošti savo kūną randu, šiandien vyksta į užsienį. Tačiau tatuiruočių salonai patikino, kad artimiausiu metu ši paslauga atsiras ir Lietuvoje.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam skausmingam kūno puošybos būdui? Juk randavimas daugeliui primena inkviziciją ir barbarų laikus, o ne grožį…

Psichologė Erna Petkutė į klausimą, kodėl jaunimas dėl grožio kenčia tokius skausmus, atsakė: „Tokiems dalykams pasiryžtama tada, kai asmuo jaučiasi labai blogai, jis puola į kraštutinumus. Paprastai negalėdamas ištverti milžiniškos įtampos ir nerimo, jis ima žaloti save. Tada įtampa slūgsta ir pasidaro lengviau.“

Psichologė psichoterapeutė Daiva Jakeliūnienė pridūrė, kad žmonės, kurie turi stiprų norą sužeisti, įpjauti savo kūną – jie psichologiškai blogai suvokia save, jiems reikia savo būties įrodymo. Jaunas žmogus, kol jis nėra apsisprendęs dėl savo tikslų, ateities, jis nežino, kaip save realizuoti - jam ypač trūksta savęs pajautimo.

Tačiau uždrausti tai daryti – ne išeitis. Nes jei trukdysi žmogui šitaip elgtis, bala žino, ką dar jis gali sau pasidaryti.

Tačiau jei besipjaustantis asmuo užduoda klausimą: „Tai ką man daryti?“ – tada jau galima bandyti jam padėti. Tam reikalinga psichologinė konsultacija."

Nors randavimas yra vienas būdų išsiskirti iš kitų, ne kiekvienas tam ryžtųsi. Mokslų daktarė, gydytoja dermatologė Rūta Gancevičienė teigia, kad randų darymas – labai pavojingas ir rizingas sveikatai: „Visų pirma, žmogus, darydamasis net ir menką randą, niekada nežino, kaip sureaguos jo organizmas: iš to mažo randelio gali gauti kokį tik nori – keloidinį ar hipertrofinį – randą, kuris būna labai didelis, ir kurį gydyti yra be galo sunku: gydymui tenka pasitelkti lazerius ar specialias injekcijas. Taigi tokia būtų viena iš rizikų.

Darydamasis randą, niekada nežinai, ar kartais nesergi kokia nors odos liga, pavyzdžiui, žvyneline arba plokščiąja, ar raudonąja kerplige. Tuomet oda reaguoja net į menkiausią traumą.

Jau nė nekalbu apie infekcijos riziką, gali atsirasti pūliniai, uždegimai, užkrėtimai. Randuodamasis žmogus gal nė nežino, kokios bėdos gali prisišaukti…“

Gydytoja įspėjo, kad randai lieka visam gyvenimui. Jei žaizda užgijo šiandien, niekada nesi tikras, kad randų sukeltos ligos neatsinaujins vėl įdrėskus randuotą vietą. Bet kiekvienas – savo kūno karalius ir vergas. Grožį visi suvokiame skirtingai, tačiau išsami informacija apie tokias „pavojingas“ puošmenas, dar niekam nepakenkė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis