Metalistai vs hipiai

Metalistai ir hipiai – tai dvi subkultūros, atsiradusios Šaltojo karo metais. Svarbiausia metalistų idėja - visi esame mirtingi ir ne visada galime kontroliuoti savo gyvenimą. Toks mąstymas buvo priešprieša hipiams, kurie visame kame sugebėdavo įžvelgti gėrį ir grožį.

Pasivaikščiojome po Vilnių ir suradome šių stilių atstovus. Septyniolikmetis Haroldas Martinsonas sutiko atsakyti į visus klausimus apie metalistus, o aštuoniolikmetė Ieva Baranauskaitė mielai pasidalino hipiškomis idėjomis.

Viskas apie metalistus

Kaip apibūdintum savo stilių?

Pavadinti savęs tikruoju šio stiliaus atstovu negalėčiau, tačiau esu prijaučiantis metalistams.

Kas tai per stilius?

Metalo muziką groti pradėjo jaunimas, gimęs Šaltojo karo metais. Pasaulis, nugalėjęs fašizmą ir nacionalizmą, davė individui laisvę mąstyti savarankiškai ir išreikšti save. Tai privedė prie tamsiausio ir brutualiausio muzikos žanro gimimo - metalo.

Metalas paskelbė karą banaliems popmuzikos “gabalams”. Tų tikrųjų, pirmųjų metalistų šūkis: „Dabar, kai niekuo nebetiki, atrask ką nors, kuo verta tikėti“. Metalistai atsisako grožio ir nebijo to, kas yra bjauru ir tamsu.

Kaip turi atrodyti žmogus, kad jį galėtum pavadinti metalistu?

Na, dažniausiai, jei kalbėsime apie vyriškąją lytį, tai bus ilgaplaukis vaikinas, odine striuke, kurioje bus daug metalo, išsitatuiravęs kūną, apsirengęs tamsiais drabužiais ir su sunkiais batais.

Būti metalistu visiškai nebrangu, tik reikia didelio pradinio įnašo, nes visi odiniai daiktai daug kainuoja, o po to jau metų metus gali dėvėti tuos pačius drabužius. Tačiau apranga čia tikrai niekuo dėta.

Kiekvienas gali būti metalistu, svarbiausia, jog vidumi jaustum muziką ir jos dvasią. Nemanau, jog svarbu, kad visi aplinkiniai pastebėtų, jog propaguoji šį stilių. Žinoma, tikri metalistai savo išvaizda bando atskleisti vidinį pasaulį, perteikti klausomos muzikos sunkumą ir agresyvumą.

Kaip šiuolaikinė visuomenė reaguoja į metalistus?

Šiuolaikinė visuomenė yra labai mišri ir dažniausiai, kaip ir į kiekvieno stiliaus atstovą, visuomenė reaguoja tolerantiškai, tačiau neretai pasitaiko komplikuotų situacijų, bendraujant su skustagalviais, kurių pažiūros kategoriškai neigia ilgus plaukus, ar bet kokią kitą išsišokimo formą.

Būna ir tokių atvejų, kai žmonės pamatę metalistą aplenkia jį 30 metrų spinduliu, nes bijo „gauti į galvą“. To tikrai daryti neverta. Kaip jau sakiau, metalistai bėdų neieško, priešingai nei skustagalviai.

Daug šiuo metu Lietuvoje metalistų?

Manau, kad ne. Net savęs nepriskirčiau prie TIKRŲ metalistų. Dažniausiai tikri metalistai būna jau vyresnio amžiaus, nes po antrojo pasaulinio karo pasauliui suskilus į „geruosius“ ir „bloguosius“, žmonės tapo nihilistiškais, nusivylusiais gyvenimu, sistema, valstybe ir valdžia ir tai buvo palanki terpė šiam stiliui plisti.

Kai tik ši muzika atsirado – žmonės ja gyveno. Deja, šiandieniniame pasaulyje beliko tik komercinis rokas , kurio tikram metalistui yra garbės reikalas neklausyti, todėl norėdami pajusti tikrąjį sunkios muzikos žavesį, metalistai klauso praėjusio amžiaus muzikos, kuri tik ir sieja šiuolaikinius metalistus su „Roko era“.

„Gėlių vaikai“

Koks yra tavo stilius?

Hipiškas, lengvas, paprastas, plazdantis. Stengiuosi idėjų semtis iš senesnių laikų. Nešioju arba tiesiog susitvarkau senus mamos rūbus. Orientuojuosi į daug spalvų ir nesistengiu vaikytis mados.

O kas tie hipiai?

Hipiai – tai tam tikros atmainos menininkai, nes turi labai išpuoselėtą grožio supratimą ir gėrį bei grožį gali įžvelgti visur.

Pavyzdžiui, aš esu menininkė ir kuriu rūbus, muziką, filmus. Hipių pasaulėžiūra telpa į vieną sakinį: „Taiką visiems“. Jie jaučia be galo stiprų ryšį su gamta, tad neveltui yra vadinami „gėlių vaikais“.

Šis judėjimas skelbia - “Taiką pasauliui“. Taigi, pačios idėjos šiandieniniais laikais nelabai pritaikomos. Kaip ir daugelio subkultūrų atstovų, hipiai yra jau praėjusio laikmečio judėjimas, kuris greičiau yra ne judėjimas, o gyvenimo būdas, stilius.

Kaip visuomenė reaguoja į hipius?

Manau, kad gan tolerantiškai. Kadangi mes patys esam labai tolerantiški kitoms kultūroms, stiliams, rasėms, tai niekas mūsų ir neengia. Kartais nužvelgia susidomėjusiu ar besistebinčiu žvilgsniu, tačiau tai būna net malonu.

Ar lengva išlaikyti hipišką įvaizdį?

Jeigu tai nebūtų mano gyvenimo dalis, o tik stengimasis atrodyti hipiškai, tai, manau, jog sukeltų problemų. Tačiau mano skonis orientuotas į hipišką gyvenimą, idėjas.

Tiesiog rengiuosi kas man patinka, pasitelkdama savo kūrybinius sugebėjimus. Ko nerandu parduotuvėse – pasidarau pati. Svarbu idėja, o ne galimybės ją įgyvendinti. Nieko nėra neįmanomo, tik svarbu tiksliai žinoti ko nori.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis