Naujoji Japonijos jaunimo rasė (video) (foto)

Japonijos jaunimas jau seniai tapo gatvės mados pionieriais: jie šokiruojantys, ryškūs, maištingi. Manga, anime, harajuku, gothic lolitas, cosplay, ganguro, kogal - tai tik keletas Japonijos jaunimo stilių pavadinimų… Dabar jų dar daugiau. Jaunimas ten – nauja rasė, karta, kuri kaip diena ir naktis skiriasi nuo suaugusiųjų.

Jaunuoliai Japonijoje vadinami „shinjinrui” („naujoji rasė“) vardu. Ši „naujoji rasė” kur kas daugiau, nei pašėlęs apsirengimo stilius ir ryški plaukų spalva.

Sistemai – ne!

Jaunimas neklauso mokykloje, pažeidinėja ilgaamžes viešojo elgesio taisykles, nenori dirbti šešias dienas per savaitę, iki gyvenimo pabaigos...

Dauguma jų yra pašalinti iš mokyklų ir, norėdami turėti daugiau laiko ir laisvės, dirba pusę dienos.

Jie atsisako sekti tėvų pėdomis ir pritarti visuomenės suformuotai „laimingos ateities“ vizijai. Tai - ne tik jaunatviški maištavimai. Jaunimas keičia Japonijos veidą – jie renkasi savo unikalų gyvenimo būdą.

Jaunimo keičiama griežta Japonijos kultūra - vakariečiams gali pasirodyti sveikintinas dalykas. Individualumas ir išskirtinumo pabrėžimas – seniai mus žavintis dalykas. Tačiau Japonijoje viskas kiek kitaip. Griežta disciplina, santūrumas, susikaupimas – šias vertybes jaunimas naikina ir tai nėra taip jau sveikintina.

Iš lūpų veržiasi žodis „globalizacija”. Iš tikrųjų, yra ir tamsioji „naujosios rasės“ reiškinio pusė. Pastaraisiais metais Japoniją krečia išaugęs jaunuolių smurtinių nusikaltimų skaičius.

Japoniją gasdina neįsivaizduojamo žiaurumo pradinių mokyklų moksleivių įvykdyti nusikaltimai. Tarp vidurinių mokyklų mergaičių atsitiktiniai prostitucijos atvejai tampa įprastiniu reiškiniu. Daug mokinių prisipažįsta mylėjęsi už pinigus ar dovanas… Plinta nepilnamečių seksas ir seksas su nepilnamečiais.

Šibuja – laisvamanių Meka

Šibuja - scena, kurioje viskas vyksta. Daugelis Šibujoje esančių žmonių čia nei dirba, nei gyvena. Tai nėra ta vieta, kur pokyčiai virsta realybe, bet čia užgimstančios tendencijos paplinta žaibiškai.

Šibuja – susiliejimo vieta. Požeminiais traukinių bėgiais iš Tokijo čia atvyksta milžiniškas keleivių srautas. Hachiko sankryžoje, kur, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, į gatves pasipila tūkstančiai žmonių, visi jie susilieja į vieną visumą.

Jie - tai verslininkai, studentai, užsieniečiai, pirkėjai ir įvairaus amžiaus ir būdo žioplinėtojai. Abejose gatvės pusėse ant dangoraižių sienų pakabintuose ekranuose mirga įžymybių ir pop dievaičių atvaizdai, muzikiniai vaizdo klipai ir reklamos. Šimtai tūkstančių jaunų žmonių gatvėse rungtyniauja tarpusavyje savo šukuosenomis ir apranga.

Šibujoje daug žmonių, ieškančių ryšio su kitais. Prie įėjimo į geležinkelio stotį yra šuns skulptūra, kuri daugeliui yra mėgstama susitikimo su draugais vieta.

Prie „Šuns” visad būriuojasi šimtai laukiančių, besišnekučiuojančių, mobiliųjų telefonų mygtukus spaudančių jaunuolių.

Šibujos gatvėse jūs galite pastebėti apsukrių, saulės akiniais pasipuošusių vaikinų ir „Luis Vuitton” rankines nešiojančių moterų. Bet tai tik pradžia.

Šalia įėjimo į geležinkelio stotį buriuojasi gatvės muzikantai. Neseniai prie stoties stovėjo keistas jaunuolis. Pasidėjęs prie kojų įvairius muzikos ritmus grojantį magnetofoną, jis monotoniškai ir nuobodžiai „dainavo”.

Kartas nuo karto jis pakeldavo pusiau sugniaužtą kumštį (tarsi tai reikalautų paskutinių jo energijos atsargų) ir silpnai pakratydavo jį (tuomet jo balsas netgi truputį pasikeisdavo). Jį stebintys žmonės atrodė sutrikę. Vienu metu jis netgi lėtais judesiais imitavo Elvį. Manau, jis bus labai populiarus, jei ir toliau taip stengsis. Taip čia gimsta „žvaigždės“.

Tą dieną studentai radikalai, laikydami rankose pieštus plakatus, su užrašais „Taika, Meilės autobusas”, buriavosi kitame gatvės kampe. Jaunuoliai, protestuodami prieš karą prieš terorizmą, nuo autobuso stogo per megafoną skandavo šūkius.

„Fotografuoti čia!”

Galų gale, Šibuja garsėja savo merginomis, kurios demonstruoja naujausias Šibuja madas (yra netgi specialiai joms skirtas žurnalas). Prieš du metus, Šibują „valdė“ ganguro (juodos) merginos.



Jos buvo arba labai įdegusios, arba vakarais išsitepdavo saulės įdegio kremais. Jos buvo tamsios. Be to, jos dažėsi lūpas blyškiais lūpų dažais, o akis - blyškiais akių šešėliais ir avėjo 30 cm. bateliais su platformomis (kai kurios tokius batelius avinčios gražuolės susižeidžia griūdamos, tai tiesa).

Tiesą tariant, ši mada jau praėjo, nors Šibuja merginos vis dar įdegusios (ir su ryškėjančiais pirmalaikio senėjimo ženklais).

Šibuja merginos neišvengiamai traukia operatorių ir fotografų dėmesį. Kai kurie jų rengia reportažus pop kultūros TV laidoms, kiti kuria „rimtus“ dokumentinius filmus, o dar kiti greičiausiai nori „pasileidusių” mergaičių nuotraukų iš arti.

Bet kokiu atveju, Šibuja merginos daro viską, kad sulauktų dėmesio, trūksta tik plakatų su užrašu „Fotografuoti čia!”.

Šibujos gatvės atrodo kaip klestintis postmodernizmo karnavalas, iššaukiantis ir trykštantis gyvybingumu. Nepaisant maištingų revoliucionierių, Šibuja atrodo tarsi didelė prekybos mašina. Japonijos jaunimas turbūt yra didžiausi vartotojai.

Ką gi galima veikti Šibujoje? Žiūrėti, apsipirkinėti, valgyti. Tuomet eiti namo ir pirkti per reklamas matytų firmų produktus. Šventyklų žemėje Šibuja yra apsipirkimo šventykla.



Bet karnavalas/šventykla/revoliucija - tik šou. Japonija lėtai keičiasi ir sunku tikėtis daugiau iš vienos kartos. Už Šibujos ribų jaunuoliams vis dar gresia darbo kompanijose (vyrams) ir sėdėjimo namie su vaikais (moterims) perspektyva.

Dauguma jaunuolių gyvena iš savo tėvų pinigų arba dirba pusę dienos, arba siūlo sekso paslaugas. Nei vienas iš šių pasirinkimų nežada puikios ateities.

Nors jūs galite pastebėti daug religijos ir ritualų apraiškų Japonijoje, dauguma Japonijos jaunimo netiki jokiais dievais ar Dievu.

Jie tiki tik savimi. Bet pastaruosius penkiasdešimt metų Japonija pirmauja pagal savižudybių skaičių.

Auga be tėvų

Galų gale, ši jaunuolių karta vadinama „neturinčia tėvų karta” - ne dėl skyrybų ar vienišų tėvų. Jau seniai iš Japonijos kompanijose dirbančių vyrų tikimasi, kad jie dirbs šešias dienas per savaitę.

Nors oficialiai darbo savaitė buvo pakeista į penkių dienų savaitę, vis dar normalu, kad vyrai išeina iš namų 7 valandą ryto ir grįžta 22 valandą – daugelis jų dirba ir savaitgaliais. Dauguma vaikų retai mato savo tėvus.

Be tėvų augantys vaikai ieško savęs, kelia klausimus apie gyvenimą ir ieško atsakymų, susijusių su identitetu, likimu, orumu.

Postmoderni kultūra (kuri turbūt yra realesnė Japonijoje, nei JAV) yra kaip karnavalas ant laivo denio. Vyksta daug veiksmo, žmonės juda įvairiomis kryptimis, bet pats laivas dreifuoja.

Dabar Japonijos jaunimas ieško idėjos, kuria būtų verta tikėti. Tokios, kuri yra pakankamai prasminga, kad pakeistų jų pasaulį, ir, tikėkimės, tai įvyks. Tada paaugliai galės atsakyti į tokius sunkius klausimus kaip „kas aš esu?”, „kodėl aš esu čia?” ir „dėl ko verta gyventi?”.

  • JAPONIJOS JAUNIMO STILIAUS NUOTRAUKOS

  • Parašyk Redakcijai

    Sekite mus:

    Prenumeruok

    Naujienlaiškį

    Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis