Ir velnias skaito „Vogue“ („Teen Vogue“ žvaigždžių nuotraukų albumas)

Ir kas galėtų pagalvoti, kad tokiam žurnalui kaip „Vogue“, jau 100 metų. Žurnalas moterims (leidžiamas tik aštuoniolikoje pasaulio šalių), gelbėjo jas nuo streso ir tragiškų gyvenimo realijų per Antrąjį Pasaulinį karą, jis sukūrė naują mados ir politinio gyvenimo suvokimą ne vienos moters ar merginos galvelėje ir galiausiai - žurnalas, jau tapo legenda, dėl novatoriško ir drąsaus požiūrio į stilių ir karščiausias pasaulio naujienas.

Iš pradžių buvo mada

Viskas prasidėjo XIX a. pabaigoje, kai vienas draugas Artūras (Arthur Baldwin Turnure) kas mėnesį leisdavo iliustruotą madų žurnaliuką „Vogue“. Jokio didelio susidomėjimo žurnalas nesusilaukė. Maždaug 30 metų niekas nesikeitė.

Pasikeitus žurnalo savinininkui (juo tapo Conde Montrose), dar kurį laiką žurnalo populiarumas buvo „mirties taške“. Ironiška, bet reikalai pradėjo gerėti, tik prasidėjus „Didžiajai depresijai" (ekonominei krizei) ir įsismarkavus Antrajam Pasauliniam karui.

Karui prasidėjus

Šių niūrių laikų aukštuomenės moterims reikėjo kažkuo širdį paguosti. „Vogue“ tai padarė ir dar proto kai kurioms įkrėtė. Vietoj to, kad moteriškės sėdėtų ir jaudintųsi dėl karo padarinių, jos skaitė „Vogue“ apie tai, kas pasaulyje yra nauja, gražu ir kiek neįprasta.

Ne kas kitas, o šis žurnalas ant pjedestalo „užkėlė“ Holivudo filmus, jų aktorius ir užkulisių gyvenimą.

Žurnale buvo rašoma apie politinius įvykius, kurie bent kažkiek pradėjo formuoti kai kurių moterų suvokimą apie sistemą. Ir, žinoma, pagaliau buvo atkreiptas išskirtinis dėmesys į moters išvaizdą: jos „drapanas“, kosmetiką ir papuošalų dėžutes.

„Vogue“ tapo mados pionieriumi, tai, kas atsirasdavo „Vogue“, buvo lydima sėkmės.

Nauja savininkė – nauji vėjai

1963 metais žurnalą pradėjo formuoti moteris – Diana Vreeland. Moteris pasiūlė savo drastišką požiūrį „Vogue“ skaitytojoms. Keitėsi mados suvokimas, keitėsi temos.

Nuo tada skiltys apie drabužius, aksesuarus bei kosmetiką, tapo didžiąja žurnalo dalimi. Manekenės iš išdažytų ir papuoštų lėlyčių tapo tikromis, gyvenimo vėtomomis moterimis. Merginos fotografuojamos „už studijų ribų“.

Tokios manekenės kaip Veruschka, Twiggy, Penelope Tree ar Suzy Parker tapo grožio ir stiliaus etalonais. Diana Vreeland nepabijojo šokiruoti kuklumo kauke prisidengusio pasaulio ir pradėjo keisti grožio standartus.

Gražu tai, kas atskleidžia moters seksualumą (tai gali būti netgi paprasčiausi džinsai) ir sukelia džiaugsmą (t.y. bent menką šypsenėlę moters veide).

„Sexual revoliution" ir „Youtquake" – Dianos Vreeland nepabijotos frazės, garantavusios šlovę ne tik jai, bet ir „Vogue“ žurnalui.

Postmedernizmui siautėjant

Štai aštuntame dešimtmetyje į „Vogue“ atėjo Anna Wintour. Toliau buvo tęsiama naujų mados, kultūros vėjų „implantacija“ į merginų galveles.

Pati Anna Wintour savo elgsena, charakteriu ir stiliumi apstulbino aplinkinius. Užsidėjusi akinius nuo saulės ne vien tik tada, kai šviečia saulė, moteris griežtu, bet ramiu balsu visą redakciją dar iki dabar laiko savo „geležinėse“ rankose.

Dėl tokio savotiško būdo Anna susilaukė stulbinamo dėmesio. Viena iš jos buvusių asistenčių 2003 metais parašė novelę „The devil wears Prada" („Velnias nešioja Pradą") ir po trejų metų kino ekranus pasiekė filmas tokiu pat pavadinimu, kuriame ir supažindinama su „Vogue“ redaktore Anna.

Kaip gi Anna nebus griežta, kai jai siunčiami milijonai kaltinimų dėl tabako reklamos „Vogue“... Tik ši be jokių skrupulų atrašo: „nerašykite laiškų, jūs naikinate medžius!“

Nors „Vogue“ leidžiamas tik aštuoniolikoje šalių, jis paplitęs po visą pasaulį. Susikūrusios naujos jo formos, skiriamos ne tik moterims, bet ir vyrams, mergaitėms bei paaugliams.

„Vogue“ – bene pirmasis mados žurnalas, jis - „Cosmopolitan“, „Glamour“, „Mademoiselle“ tėvas.

Kaip atrodo madingiausi „Vogue“ paaugliai, žiūrėk nuotraukų albume apačioje. Jie jauni, bet nusipelnė „Teen Vogue“ dėmesio.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis