De'Žavu. Vintage (nuotraukų albumas)

Ji - Gintarė. Jai 23 m. Ji - neseniai atsidariusios vintažinės savininkė.
8 metus šoko tautinius šokius, kai liovėsi, iš klumpių iškart šoko į kerzus.
Madą atrado gyvendama Londone.

Iki septintos klasės gyveno Šiauliuose, penkiolikos atvažiavo į Vilnių.
Ant kairiosios rankos bevardžio nešioja žaižaruojantį žiedelį.

Baigė tarptautinį verslą su marketingu Londone.
Dabar skaito knygą „Breaking The Dawn“ iš „Saulėlydžio“ serijos apie vampyrus.
Kolekcionuoja kino filmus.

Gyvenimo filmas „Laugh And Fear In Las Vegas“.
Augina tokį terjerą, kaip filme „Kaukė“.
Klauso nuo „System Of A Down“ iki Nina Simone ir „Crystal Castles“ bei „Cut Copy“. Gyvenimo grupė „The Doors“

- Kas yra vintage?

- (atsidūsta) tiesiogiai verčiant, vintage yra tai, kas sena. Vieni išskiria tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, iki 70-ųjų. Apie tai vyksta daug diskusijų, ar galima aštuoniasdešimtųjų ir devyniasdešimtųjų daiktus vadinti vintage, ar ne. Man šis žodis stipriausiai asocijuojasi su drabužiais – naujai atrasta sena.

- Kelintų metų jūsų drabužiai?

- oi, įvairūs. Nuo šešiasdešimtųjų metų stiliaus suknelių. Negaliu laiduoti šimtu procentų, nes ne ant kiekvieno daikto galima aptikti metus, bet etiketės kalba, kad jie pakankamai seni (šypsosi). Neseniai gavome „twiggy“ stiliaus suknelę su psichodeliniais raštais. Turime ir naujų drabužių.

- Jei pas tave ateitų Dailės akademijos studentas ir sakytų – ką čia darai, čia visai ne vintage. Ką jam atsakytum?

- išklausyčiau, kas jam yra vintage ir mes smagiai padiskutuotume šia tema. Galbūt pasimokyčiau kažko naujo. Man įdomu mokytis (šypsosi). Su vintažu yra taip, kad kolekciniai aukštosios mados namų rūbai yra super brangūs.

Yra kolekcionierių ratas, kurie rimtai medžioja tokius daiktus. Retai pasitaiko atrasti kažką panašaus paprastose vintažinėse. Tik kartą radau „Gucci“ rankinę. Gal parduosiu ją internete.

- Nejauti, kad tave lenkia į prabangaus vintažo kolekcionavimo pusę?

- man artimesnė sfera – surasti ir parduoti. Pačiai kolekcionuoti – tikrai ne... Sau nepasilieku, bet maža kas gali nutikti pamačius pribloškiantį daiktą. Pas mus vitrinoje dabar stovi sena vestuvinė suknelė – man ji nereali.

- Renkiesi brendus?

- nebūtinai, nes kokybiškas drabužis nebūtinai turi būti „brendas“. Nors nesmerkiu žmonių, kuriems tai patinka. Tačiau man gražiausia, kai žmogus yra absoliučiai laisvas – turi vardinius džinsus, tada nueina pas mus arba į kitą vintažinę ir nusiperka švarkelį, o galiausiai serinius marškinėlius. Man patinka mada žaidžiantys žmonės.

- Turi lietuvių dizainerių favoritų?

- taip, Statkevičius ir Rainys. Žaviuosi žmonėmis, kurie savo rankomis moka padaryti kažką stebuklingo.

- Savo rankomis atidarei „butiką“.

- taip, tačiau nieko nenumezgiau ir nepasiuvau. Ir piešti nemoku.

- Na gerai, kodėl ir kaip tu jį sugalvojai atidaryti?

- kai su mama lėktuvu skridome į Londoną, pradėjome šnekėti apie svajones ir vizijas. Vienas fantazijos vingis pasisuko į... svajonių „butiką“. Fantazavome, kaip jis turėtų atrodyti, kad būtų savas ir jaukus, kad žmonės norėtų ateiti, kad kiekvienas kampelis kažką pasakotų.

Pradėjome viena per kitą kalbėti ir net viena kitos mintis pratęsinėti. Visa tai susirašiau į žurnalą. Tai buvo pirmas žingsnis „butiko“ link. Kitas žingsnis – praėjome per visus Londono „butikus“ ir prisipirkome knygų apie vintage madą. Be to, turiu senų filmų kolekciją.

- Kas buvo sunkiausia atidarinėjant savo parduotuvę?

- surasti patalpas. Jei tai nebūtų užtrukę taip ilgai, būtume atsidarę birželį. Radome šias, pasiremontavome ir atsidarėme. Prieš tai čia buvo įvaizdžio namai, pabrėžtinai prabangūs, o aš norėjau paprastesnio interjero. Noriu, kad žmonės ateitų ir knistųsi, apžiūrinėtų, matuotųsi, ir tai darydami nesivaržytų.

- Garbingiausioje parduotuvės vietoje stovi sena spinta su suknelėmis. Iš kur ji?

- aš susapnavau sapną, kad čia turi stovėti būtent tokia spinta, su tokiu veidrodžiu, kojytėmis ir stalčiumi. Ilgai ieškojau ir radau.

- Kas atrenka drabužius?

- aš pati, prisėdu prie krūvos ir renkuosi. Kiekvieną drabužį pakėlusi iš krūvos akimirksniu įsivaizduoju jį ant žmogaus.

- Pavadinimas.

- buvo visas sąrašas prikurtų nesąmonių, kurį saugau iki šiol. Pavadinimą gerą mėnesį galvojo visi, kas tik apie tai išgirsdavo. Variantų buvo nuo „Blusa“ iki „Bardakas“.

Galutinis gimė, kai vairavau mašiną. Mano filosofija, kokią noriu perteikti ir per savo parduotuvę, yra tokia: kai nusiperki naują rūbą – kuri naują jo istoriją, o kai nusiperki seną rūbą – pratęsi jo pasakojimą savuoju. Tikiu, kad rūbai gali padėti tiek išsiskirti iš minios, tiek joje pasislėpti. Mano parduotuvėje galima kažko rasti abiem atvejams.

- Ką galvoji apie žmones, kurie sako, kad dėvėti drabužiai smirda ir yra šlykštu?

- aš kažkaip jų nesmerkiu. Kiekvienas turi teisę rinktis ir turi rinktis pagal save. Aš nepriimu to asmeniškai ir nesistengiu jų perkalbėti.

-Kodėl mokeisi Anglijoje?

- baigusi mokyklą norėjau mokytis tik ten. Baisiai norėjosi „paraugauti“ didelio miesto. Lietuvoje net nebandžiau niekur stoti. Galiausiai pasiilgau namų, suabejojau, ar esu tokia kosmopolitiška. Dabar jaučiu, kad būdama čia imu ilgėtis Londono.

- Kada tavo bilietas atgal į Londoną?

- spalio vidury (šypsosi).

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis