Jų vaikinai – ne tik mylimieji, bet ir konkurentai

1000 km lenktynėse dalyvausiančios Ernesta Globytė, Agnė Vičkačkaitė-Lauciuvienė ir Indrė Senkutė sutaria puikiai, tačiau visos yra skirtingos. Žinoma, turi ir panašumų. Automobiliais jos domisi nuo pat mažumės, vieningai teigia, jog be intensyvių treniruočių ir tikslo siekimo, sėstis į lenktyninį automobilį neverta ir turi ne vieną ekstremalų pomėgį.

Komandos „Sostena-Renault Sport“ merginų pažintis su automobiliais prasidėjo dar vaikystėje. Ernesta, būdama maža, žaidė brolio turėtais automobilių modeliukais, vėliau padėdavo seneliui garaže. Labiausiai autosportas traukė ją ir tėtį, tačiau į šią veikla taip pat domėjosi dėdės, teta. Jie dalyvaudavo slalomuose, o mama kurį laiką šturmanavo tėčiui.

Indrė pasakoja, kad nuo mažumės jautė trauką adrenalino kupinoms sporto šakoms, ją žavėjo iššūkiai. Vedama savo svajonių važiuoti ir lenktyniauti, pirmose varžybose mergina startavo būdama 16 metų, vairuodama klasioko automobilį. „Sakykim tada ir išmokau vairuoti“, – juokiasi lenktynininkė.

Agnę automobiliai pradėjo dominti taip pat dar vaikystėje. Kartu su tėčiu ir broliu ji važiuodavo stebėti įvairių auto ir motosporto varžybų. „Tuo metu tėčio studijų laikų draugas Almantas Garuolis dalyvavo autokroso varžybose, vairavo paties sukonstruotą bagį. Išsilaikiusi vairuotojo pažymėjimą nusprendžiau įrodyti, jog sugebu daugiau, tad pati pradėjau rungtyniauti slalomo varžybose“, – pasakoja Agnė. Jos šeimoje ir tėtis, ir broliai domisi drifto bei žiedinėmis varžybomis.

Lenktynininkės E. Globytė ir I. Senkutė, G. Vidžiūno nuotr.

Kada trauka automobiliams perėjo į kitą lygmenį?

Ernesta: Automobilių sportu pradėjau domėtis maždaug prieš 5 metus. O pati pabandžiau važiuoti ir dalyvauti lenktynėse tik tada, kai bežiūrint ralio lenktynes tėtis paklausė, gal norėčiau savo jėgas išmėginti ir aš. Nuo to laiko nebegaliu sustoti. Dalyvauju žiedinėse lenktynėse – Lietuvos bei Baltijos šalių žiedinių lenktynių čempionatuose.

Indrė: Dažniau dalyvauti varžybose pradėjau išsilaikiusi automobilio teises. Mano pirmi startai buvo su draugų skolintomis mašinomis. Pradžioje dalyvavau slalomuose, vėliau greituminiuose slalomuose ir automobilių žiedinėse lenktynėse.

Agnė: Kad noriu dalyvauti autovaržybose, nusprendžiau apytiksliai prieš 7 metus. Pradėjau nuo įvairių slalomų, vėliau su draugais dalyvaudavome šeimyniniuose ir pramoginiuose raliuose. Tada autosporte buvo metai ramybės, po kurių grįžau tiesiai į ralio varžybas, tačiau jau kaip šturmanė. Dabar šturmanauju jau penktą sezoną.

Lenktynininkės Agnė Lauciuvienė, Ernesta Globytė ir Indrė Senkutė

Kas svarbiausia automobilių sporte siekiant profesinės sėkmės?

E.: Reikia turėti daug noro, įdėti labai daug darbo, turėti tikrai nemažus finansus bei gerą techniką.

I.: Svarbiausia labai norėti ir siekti tikslo. Tam tikros asmeninės savybės būna kiek kitokios, bet jomis turbūt pasižymi bet kuria sporto šaka užsiimantys sportininkai. Tikslo siekimas, gebėjimas susikaupti, priimti sprendimus ekstremaliose situacijose.

A: Kaip ir kitose sporto šakose reikia iš tiesų to norėti, turėti pakankamai užsispyrimo ir kantrybės, kad kaskart padarius klaidą keltumeisi ir iš jos pasimokęs eitum tolyn. Reikia turėti ir drąsos, kad kai kuriose situacijose perliptum per save. Įgūdžiai įgyjami ir išlavinami per laiką. Norint pradėti sportuoti nebūtina turėti labai galingą automobilį, reikia augti palaipsniui. Pradėti nuo silpnesnio (standartinio) automobilio ir tik tada, kai jau išnaudojamos visos jo galimybės, galvoti apie kažką galingesnio. Automobilių sportas reikalauja labai daug investicijų, todėl galvojant apie profesionalią veiklą reikėtų numatyti, ar iš tiesų šiam sportui bus finansinės galimybės, jei ne, reikia ieškoti rėmėjų.

Galima sakyti, kad autosportas – gana vyriška veikla, kaip ji keičia asmenybę?

E.: Nemanau, kad tai daro įtaką asmenybės formavimuisi.

I: Autosportas yra asmenybės realizavimo dalis, pačios asmenybės nepakeičia. Manau, jei iš lenktyniaujančių merginų atimtum automobilius, jos nepasikeistų.

A: Išmoksti nesureikšminti tam tikrų dalykų. Atitolsti nuo tokių moteriškų dalykėlių kaip makiažas, manikiūras, aukštakulniai kasdien. Mano darbas reikalauja oficialios aprangos, tad žmonės, sutikę mane darbo dieną ne su džinsais ir sportiniais bateliais, švelniai nustemba.

A. Lauciuvienė, I. Senkutė, E. Globytė, G. Vidžiūno nuotr.

Lenktyniaujate, sukatės garaže, ar netenka dažniau rinktis praktiško įvaizdžio?

E.: Niekada nemėgau suknelių ir sijonų, todėl mano įvaizdis visada buvo praktiškas. Taigi, pradėjus domėtis autosportu man neteko nieko pamiršti ar atsisakyti.

I: Turiu krūvą suknelių, sijonų ir mėgstu juos vilkėti. Žinoma į varžybas su aukštakulniais nevažiuoju, bet esant progai visada pasipuošiu.

A: Laisvu nuo darbo metu tikrai tenka pamiršti moteriškesnę aprangą, bet tai nereiškia, kad neturiu aukštakulnių ar suknelių (jų mano spintoje tikrai daugiau nei kelnių!). Aukštakulnių, kuriuos anksčiau eidama į darbą avėdavau kasdien, teko atsisakyti ir dėl kelio traumos. Juos dabar užsidedu trumpam ir tik esant progai.

Kaip į šį pomėgį reaguoja jūsų antrosios pusės?

E.: Man labai pasisekė, nes turiu nuostabų žmogų šalia, kuris yra ne tik mylimasis, bet ir geriausias draugas, treneris, kritikas, mechanikas ir konkurentas. Manau, jis reaguoja teigiamai, nes autosportas mus ir suvedė. Tenka pakonkuruoti, būna, kad dalyvaujam tose pačiose varžybose, o trasoje esame varžovai, todėl išlipę iš automobilių nesileidžiam į asmeniškumus, tiesiog pasveikinam vienas kitą ir tiek.

I.: Palaiko, sunku būtų suspėti ir viską pasidaryti vienai. Man jis pats geriausias mechanikas, ir pagalbinkas. Esu labai jam dėkinga.

A.: Vyras mane labai palaiko. Kai susipažinome, jau dalyvavau slalomo varžybose, jo paskatinta pradėjau šturmanės karjerą. Automobiliai jam taip pat nėra svetimi, Andrius nemažai laiko praleidžia automobilių sporto varžybose jas fotografuodamas ar filmuodamas iš oro. Taip pat fotografuoja automobilius ne tik varžybų metu. Būna tokių dienų, kai varžybose aš dalyvauju kaip šturmanė, o jis kaip fotografas, tačiau susitikti per 4 varžybų dienas pavyksta tik labai trumpai.

I. Senkutė, A. Lauciuvienė, E. Globytė, G. Vidžiūno nuotr.

Kokias kitas ekstremalias veiklas esate bandžiusios?

E.: Kol nesusidomėjau autosportu, viena mėgstamiausių transporto priemonių buvo motociklas.

I.: Motociklai – tai mano pradžia... Pradėjau nuo motorolerio, vėliau
įsigijome enduro tipo motociklą, kuriuo kartu su draugais
treniruodavausi miškuose. Važinėju KTM motociklu, turinčiu 625 kubinius centimetrus. Važiuoti ir jausti vėją plaikstantį plaukus, jausti viską, kas yra šalia – tobulas jausmas. Tiesa, dėl laiko stokos šiemet dar nebuvau išlėkusi motociklu, bet prižadu tai padaryti po 1000 km lenktynių.

A: Esu bandžiusi šuolius parašiutu, dar norėčiau išbandyti šuolius ir su guma.

Už erdvę dėkojame naktiniam barui/restoranui „Glory Bar by Stikliai“

FotografasGytis Vidžiūnas

Įvaizdis:
Ernesta: palaidinė „Rinascimento“, 179 Lt,
kelnės „Reno“, 199 Lt, „Apranga“,
aksesuarai „Aldo“.

Indrė: palaidinė „Simona Conti“, 129 Lt,
kelnės „Sandro Ferrone“, 159 Lt, „Apranga“,
aksesuarai „Aldo“.

Agnė: palaidinė „Ronascimento“, 179 Lt,
džinsai „Brodway“, 99 Lt, „Apranga“,
aksesuarai „Aldo“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis