Akimirka, kai sustoja širdis: kartočiau ir kartočiau

Ekstremalus laisvalaikis leidžia atsiplėšti nuo kasdienybės ir patirti kažką nesuvokiamo, kai akimirka sustoja, širdis nespėja plakti, o visos baimės akimirksniu išgaruoja. „Nerealu“ – taip vienu žodžiu dauguma šokusiųjų parašiutu apibūdiną pirmąjį kartą. Keli šuolininkai su COSMO pasidalino adrenalino kupinais įspūdžiais ir vieningai pareiškė, kad šoktų dar ir dar kartą.

Mindaugas, 26 m.: Kai kyli aukštyn ir supranti, kad jau tuoj tuoj reikės šokt, o pažiūrėjus į aukštimatį pamatai, kad dar tik arti 400 metrų, tada širdis pradeda spurdėti vis smarkiau ir smarkiau. Kas tas kilometras atrodo... iki to laiko, kol supranti, kad susilyginai su pirmaisiais debesimis. Atsidaro durys ir šoka pirmoji grupė, vaizdas nerealus, širdis nesuprasi ar plaka taip greit, kad nebegirdi, ar sustojo ir visa ta įtampa išlieka iki momento, kol žengi žingsnį iš lėktuvo. Laisvas kritimas ir didžiausias malonumas truko neilgai, bet prisiminimas visam gyvenimui, širdis rimsta iškart išsiskleidus parašiutui ir pradėjus sklęst, tada jau mėgavausi akimirka ir Lietuvos stebėjimu iš viršaus.

Gabrielė, 25 m.: Šuolis parašiutu buvo mano draugo dovana-staigmena. Nors kojos beprotiškai drebėjo (ypač per apmokymus, nes ten tik ir gąsdino, kas bus, jei parašiutas neišsiskleis), tačiau pakilus į orą su lėktuvu atsirado visiškas lengvumas ir smalsumas. Laiko dvejonėms nebuvo, visi lyg viščiukai vienas po kito šokome į debesis. Tos kelios minutės danguje (aš šokau iš kilometro be instruktoriaus) buvo labai smagios, jaudinančios ir nepaprastai gražios. Nusileidau sėkmingai ir akimirksniu apsisprendžiau: noriu dar ir dar kartą šokti. Tikiuosi, greitai savo pažadą išpildysiu.

Shutterstock nuotr.

Paulius, 25 m.: Visai neseniai pirmą kartą šokau su sparno tipo parašiutu, jausmas žodžiais nenusakomas. Nerealu, nes pajauti tiek laisvą kritimą, tiek patį sklendimą, pirmas kelias sekundes iššokus jautiesi lyg būtum be parašiuto, šioks toks baimės jausmas lydi, o po to, pamačius kad parašiutas išsiskleidė, tiesiog mėgaujiesi skrydžiu ir vaizdu. Nusileidus iš karto norėjosi pakartoti, tikrai šokčiau dar kartą.

Gustė, 22 m.: Tikrai nepakartojamas jausmas. Galvojau, kad bus baisiau, tačiau pasitikėjau instruktoriumi ir tiesiog dairiausi į nesibaigiančius miškus, pievas ir mirguliuojančius tolius. Šiek tiek priminė supimąsi supynėse, tik kur kas aukščiau ir daug smagiau.

Aistė, 28 m.: Prieš pirmą kartą šokant, teko išklausyti specialius šuolių su parašiutu kursus. Kadangi mūsų grupė buvo nemaža – apie 10 žmonių, kursai užtruko beveik pusę dienos. Vėliau viskas vyko gana greitai: susėdome į lėktuvą, pakilome į viršų ir... laiko pagalvojimui „šokti ar nešokti“ nebuvo. Lėktuve sukaukė sirena, instruktorius liepė greitai visiems atsistoti ir paeiliui šokome kas kelias sekundes. Viskas vyko taip greitai, kad ir tų kelių sekundžių laisvo kritimo net nepasijautė. Bet be abejonės, šokti verta vien dėl vaizdų, atsiveriančių po kojomis.

Ugnė, 25 m.: Emocija labai gera, nes šokau su instruktoriumi, prie jo prikabinta, todėl liko tik malonumas. Jokio streso – situacija valdo instruktorius. Vaizdai buvo puikūs, nes šuolis buvo virš Nemuno kilpų parko.

Laimonas, 30 m.: Pirmą kartą parašiutu šokau 2010 m. Po gimtadienio draugai sugalvojo padaryti staigmeną ir padovanojo dovanų kuponą šuoliui. Iki tol bijojau aukščio, dvylikaaukščio balkono turėklas buvo tabu. Bijojau net pažvelgti apačion. Taigi, šuolis parašiutu buvo ganėtinai didelė avantiūra. Prieš šuolį viduje buvo neramu... O jei neišsiskleis? Jei susipins stropos? Baimės buvo, ypač po to, kai pasirengimo metu instruktoriai ramiai aiškino, ką daryti susipynus lynams, susisukus ar neišsiskleidus parašiutui: pasižiūrėk į aukštimatį, atsikabink ir išskleisk atsarginį. Neatrodė, kad tai atsiminsiu krisdamas iš lėktuvo.

Kai prisiartinau su grupe prie lėktuvo AN-2, liaudiškai vadinamas „kukurūznikas“, pamaniau – nepakilsim. Mus susodino pagal eilę, teko garbė būti vienu pirmųjų. Gal net geriau, ne taip baisu bus šokti. Šokau iš 1 km aukščio sparno tipo parašiutu. Sukom, sukom ratus apie aerodromą, pasiekėm reikalingą aukštį, buvo baisu. Instruktorius dar trumpai kažką paaiškino, nes adrenalino buvo pilnos kelnės, nesupratau kas vyksta. Jis tik – „šokam!“. Pro liuką švilpia vėjas, žemė kažkur, širdis kulnuose. Šokam! Užsimerkiau ir iššokau, baisiau nieko gyvenime nebuvo, bet tik tuo metu, kai reikėjo per slenkstį perlipti. Kristi patiko, pažvelgiu aukštyn – parašiutas nesiskleidžia. Pažiūrėjau į aukštimatį, jis jau rodė raudoną zoną. Bet iš tiesų viskas buvo gerai, buvo susisukusios stropos, patampiau rankomis ir sparnas išsiskleidė. Tada atgaiva ir malonumas. Instruktorius įkyriai per raciją aiškino ką daryti, aš neklausiau, sukau plačius ratus ir grožėjausi vaizdu. Nusileidau ant žemės sėkmingai – minkštai.

Antras šuolis vyko jau visai kitaip, viskas buvo žinoma, nebuvo „to“ jausmo. Adrenalinas leido smegenims dirbti. Šiemet šoksiu trečią kartą iš 3 km aukščio – bus įdomu. Kartą pamatęs kalnus nebegali be jų, taip ir su parašiutu, jei šokai viena kartą, garantuotais šoksi ateityje. Tai puikus hobis ir galvos „šampūnas“, nuo visų minčių.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis