Nepamirštamoji Colette: širdis neturi raukšlių, ji gali turėti tik randus

Prancūzų literatūros žvaigždė Sidonie Gabrielle Colette niekuomet nevadino savęs rašytoja. „Esu moteris, kuri neprarado ryžto kurti“, – sakydavo ji.

Colette Paryžių stulbino autobiografiniais kūriniais bei nesibaigiančiais meilės romanais su talentingomis moterimis ir žaviais vyrais. Būties trapumas ją nervino, o laikinumas stačia galva panardino į gyvenimo pažinimą.

Aukštuomenės vakarėlius ji keitė į kabareto šokėjų kompanijas, o šias – į solidžias žurnalistų bei mokslininkų draugijas. Chameleoniškas rašytojos gyvenimo būdas nebuvo poza. Colette elgėsi kaip jai liepė širdis ir ne visuomet suprasdavo, kodėl aplinkiniai ją koneveikia. „Juk niekam nemeluoju“, – stebėdavosi ji. Iki gyvenimo pabaigos rašytoja nesuprato, kodėl turėtų laikytis normų. „Koks nuostabus mano gyvenimas. Gaila, kad per vėlai įvertinau“, – apgailestavo ji, sulaukusi solidaus amžiaus, bet vis dar nesitaikanti prie taisyklių.

Sujaukti jausmai

Plinkančiam lovelasui ir rašytojui Henriui Gauthier Villars dvidešimtmetė Sidonie priminė burgundiškų miškų nimfą. Kai 1893 metais iš Paryžiaus į provinciją atvykęs beletristas išvydo merginą, ji, susisukusi ant pakaušio pusantro metro ilgio kasą, pamiškėje skaitė knygą. Mergišiui profesionalui nereikėjo didelių pastangų užkariauti meilės romanų prisiskaičiusios Sidonie širdį. Merginos tėvai, armijos karininko Colette šeima, taip pat leipo iš laimės - jaunikis buvo turtingas, talentingas ir garsus. Meilės istoriją vainikavo vedybos.

Sidonie Gabrielle Colette
Sidonie Gabrielle Colette
Vida Press

Sidonie išvyko gyventi į Paryžių. Pirmieji mėnesiai sostinėje atrodė lyg sapnas. Jos vyrui gatvėje lankstėsi praeiviai, o namuose zujo paslaugūs tarnai. Moteris didžiavosi mylimojo talentu tol, kol sužinojo, kad rašo jis ne vienas. Willy pseudonimu pasirašinėjančiam beletristui dirbo visa komanda literatūrinių juodadarbių, kuriems šis mokėjo grašius.

Penkiolika metų už Sidonie vyresnis sutuoktinis nedelsdamas sustygavo ne tik žmonos dienotvarkę, bet ir jos pavardę pavertė vardu. Sidonie daugiau nebebuvo Sidonie. Visi ją šaukė Colette. Vietoj išsvajotų aukštuomenės vakarėlių jaunoji žmona tupėjo namuose. Henris pasirodė neįtikėtinas skrudžas, nuolat bambėdavęs, kad šeimos biudžetas kiauras. Jaunoji žmona smarkiai tuo abejojo, bet iš pagarbos vyrui nedrįsdavo paprašyti pietums net deserto.

Be proto įsimylėjusi Henrį, Colette vieną dieną apalpo iš nevilties. Jauna moteris atsitiktinai sužinojo, kad brangusis ją apgaudinėja ir į kairę, ir į dešinę. Begalinis nusivylimas peraugo į agresijos protrūkius. Atvykusi aplankyti dukrą mama rado Colette ties beprotybės riba. Kelis mėnesius jauna moteris praleido ligoninėje. Gydytojai bijojo, kad ji arba išsikraustys iš proto, arba nusižudys.

Ji aklai mylėjo Henrį ir pati pasiūlė jam taikytis. Kai šis sutiko, išgaravo visos Colette ligos ir pora išvyko prie jūros. Braidydama pajūrio smėlyje, moteris pasakojo vyrui savo naivias mokyklines istorijas. O jis, įsiklausęs į žmonos gyvą kalbą, pasiūlė jai pasakojimus išdėstyti raštu. Vos juodu grįžo į Paryžių, Colette buvo pasodinta už stalo rašyti istorijų. Nors Henris buvo despotas, tačiau neblogai suredagavo pirmuosius Colette kūrinius. Papildęs pirmąjį žmonos rankraštį pikantiškais epizodais, jis išbildėjo į leidyklą.

Sidonie Gabrielle Colette
Sidonie Gabrielle Colette
Vida Press

1900 metais buvo išleista pirmoji Colette knyga „Klodina mokykloje“, tačiau ant viršelio moteris savo vardo nepamatė. Šis ir dar trys vėliau išleisti romanai pasirodė su jos vyro pseudonimu. Bet Colette tai nejaudino. Ji džiaugėsi, kad Henris domisi jos kūryba.

Pražūtinga priklausomybė

„Greičiau, brangioji, namuose nė grašio“, - ragino Henris žmoną rašyti naujus kūrinius, kai „Klodina mokykloje“ buvo išgraibstyta pirkėjų. „Rūpestingas“ sutuoktinis žmoną įkinkė į darbą. Jai lyg mokinukei užduodavo kasdien parašyti tam tikrą skaičių puslapių ir... užrakindavo kambaryje. Keista, kad muštras neatgrasė jaunos moters nuo rašymo. Ji skrebino romanus, norėdama papildyti šeimos biudžetą, o Henris verkšlendavo dėl pinigų. Colette kūryba nešė pelną - apie tris šimtus frankų per mėnesį. Už žmonos pinigus, bet jai nežinant, Henris įsigijo priemiestyje namą ir netaupydamas leido pinigus savo damoms. Tik po penkerių santuokos metų vyras nusprendė, kad provincialė Colette apsišlifavo ir laikas ją supažindinti su Paryžiaus aukštuomene.

Pokyliuose moteris susipažino ir susidraugavo su Marceliu Proustu bei Claude Debussy. Henris su Colette lankė teatrus ir vernisažus. Jis net leido žmonai lankyti šokių bei gimnastikos pamokas. „Iš manęs aukštuomenė reikalavo prabangos, koketavimo ir elegantiško amoralumo“, – rašė Colette. Ponai ir ponios aikčiojo pamatę jos įspūdingą aprangą ir plaukus. Vienas dailininkas sukūrė ponios Villars biustą, o konditerinių gaminių firma jos vardu pavadino ledus.

Sidonie Gabrielle Colette
Sidonie Gabrielle Colette
Vida Press

Nors aplinkiniai ja žavėjosi, vyrui Colette kėlė nuobodulį. „Jai buvo lengviau įtikti kam nors kitam, bet ne Henriui“, - prisiminimuose rašė viena Colette draugė. Vyras kuo toliau, tuo daugiau kabinėjosi prie žmonos elgesio ir išvaizdos. Jis privertė Colette nusikirpti plaukus, tačiau išoriniai pokyčiai neužglaistė poros nesutarimų. Pagaliau Henris metė žmoną, palikdamas be grašio kišenėje. Iš prabangių apartamentų moteris buvo iškeldinta į mažą kambarėlį skirtą tarnams, pirmame namo aukšte. Rašytoja sau pažadėjo, kad niekuomet gyvenime nesistengs įtikti vyrams.

Sensacijos mokslas

Kai kurios moterys nevykusius santykius su mylimaisiais sprendžia tekėdamos už turtuolių, kitos pasineria į darbą, keliones ar meditaciją, o kai kurios vyrus tiesiog ignoruoja. Colette nekentė Henrio (ir laukė, kol šis numirs, kad išleistų apie jį kandžią atsiminimų knygą). Neviltis ją atvedė pas menininkę Mathilde de Morny, žinomą pseudonimu Missy, kuri rašė pjeses spektakliams ir finansiškai rėmė vargšus aktorius.

Trisdešimt trijų Colette, iki šiol dejavusi, kad vargu ar bepradės gyvenimą iš naujo, pasijuto laiminga. Su Mathilde jos tapo itin artimos. Naujoji draugė paskatino Colette rašyti pjeses, suteikė galimybę tapti aktore, tiesa, tik mime, nes dėl burgundiško akcento ji netiko draminiams vaidmenims. Netrukus duetas pristatė spektaklį žymiausiame Prancūzijos kabarete „Moulin Rouge“. Mathilde vaidino Archeologą, o Colette – Mumiją. Colette prieš didžiulę auditoriją sprūdo iš paklodžių, o iš meilės apakęs Archeologas pradėjo bučiuoti nuogą jos krūtį. Salėje pasigirdo šurmulys, šūksniai ir švilpimas. Kad publika nenusiaubtų salės, kabareto vadovybė iškvietė policiją. Pareigūnai uždraudė spektaklį.

Sidonie Gabrielle Colette
Sidonie Gabrielle Colette
Vida Press

Kitą rytą Colette pabudo įžymia aktore. Tiesa, šlovės prieskonis buvo kartus. Ji buvo apkaltinta suvedžiojusi kilmingą damą Mathilde de Morny, Napoleono III giminaitę, ir įžeidusi publiką. Pasirodymas suskaldė Paryžių į dalis. Lesbietiški moterų santykiai daugiau niekam nebebuvo paslaptis. Vieni Colette vadino pasileidėle, kiti – gudruole, nes geresnės reklamos nebuvo įmanoma pasidaryti. Teatrų direktoriai ir agentai išsirikiavo į eilę, kad galėtų pasikviesti duetą, o Colette mokėsi būti įžymia.

„Pradėjau nuo atsisakymo duoti interviu, todėl ilgai lauktas pokalbis su žurnalistu pakliuvo į pirmąjį laikraščio puslapį.“ Skaitytojai sužinojo, kad po sceniniais rūbais Colette nenešioja kūno spalvos triko, kaip derėtų aktorei. Pinigus pragyvenimui ji uždirba tuose pačiuose aukštuomenės sluoksniuose, kuriuose kadaise sukiojosi su Henriu. Dabar už erotinius pasirodymus ji gaudavo vokelius su honorarais iš savo buvusio vyro meilužių ir išdidžiai atmesdavo intymius pasiūlymus iš vyrų. Ironiškai Colette save vadino rašeiva, kuriai blogai baigėsi, tačiau rašydavo kasdien – bent po gabalėlį apsakymo, libreto ar dialogo spektakliui. Beje, Missy nebuvo vienintelė moteris su kuria gyveno Colette. Vėliau jos meilužių rate atsidūrė rašytojos – amerikietė Natalie Clifford Barney ir italė Gabriele d‘Annunzzio.

Ten, kur nuveda širdis

Dėl barono Henrio de Jouvenel Colette metė kabareto aktorės darbą. „Nebenorėjau jo pastatyti į keblią padėtį“ , - sakė rašytoja, 1912 metais ištekėjusi už barono. Juodu siejo literatūra. Baronas dirbo laikraščio „Le Matin“ redaktoriumi, o Colette rašė laikraščiui teatro apžvalgas ir trumpas istorijas. Rašytojai buvo keturiasdešimt metų, kai porai gimė dukra Colette de Jouvenel. Kaip tik tuo metu, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir baronas nusprendė tarnauti tėvynei fronte, o ne už rašomojo stalo. Colette naujagimę dukrą paliko auklei ir išdūmė paskui vyrą.

„Vaikų ji niekuomet nenorėjo, - aiškino moters poelgį artimieji. – Ta tema ji nevykusiai juokaudavo neva jos vaikai bus naminiai augintiniai.“ Dukra, beje, po daugelio metų patvirtino tą pačią mintį: „Nieko iš dviejų senstelėjusių intelektualų neišmokau, nes augau su auklėmis arba pas tėvo meilužes.“

„Mano meilei nėra ribų, tačiau vos pajutusi jausmų atšalimą, traukiuosi šalin“, – rašė Colette apie savo emocijų proveržius. Pajutusi, kad su vyru vienas kitam nusibodo, ji trenkė namų durimis ir atsidėjo tik kūrybai. Tačiau publiką pribloškė ne vien brandžiausiais savo kūriniais. Būdama 47-erių, tapo septyniolikmečio Bertrando de Jouvenel, buvusio vyro Henrio sūnaus, meilužė.

Sidonie Gabrielle Colette
Sidonie Gabrielle Colette
Vida Press

Paryžius ošė nuo šios pikantiškos naujienos. Niekas neabejojo, kad romanas su buvusio vyro sūnumi iš pirmosios santuokos - kerštas. Rašytojos ši versija absoliučiai nejaudino. Santykiai su jaunuoliu tęsėsi penkerius metus. Artimieji pastebėjo, kad net išoriškai Colette atjaunėjo.

Su Bertrandu ji dirbo sode, kartu sportuodavo ir plaukiodavo baseine. Išsiskyrę vaikino tėvai susivienijo – jie darė viską, kad tik išvaduotų vaikelį iš raganos kerų. Jie surado Bertrandui dailią nuotaką ir paskelbė apie jaunuolių sužadėtuves. Kai vaikinas atėjo pas Colette atsisveikinti, ji per langą išmetė suglamžytą raštelį: „Myliu tave.“ Tik po daugelio metų atsiminimuose Bertrandas prisipažino, kad atsisveikinimo metu šiuos žodžius Colette jam ištarė pirmą kartą. „Ji siūlė mums apsigyventi kartu. Atsisakiau, bet ir į sužadėtuvių pietus nenuėjau. Colette teištarė „sudie“ ir daugiau niekuomet nesimatėme.“ Rašytoja apie savo išgyvenimus kalbėjo mažai. Jei kas bandydavo iškvosti, ar ji nesijautė „per sena“ kurti gyvenimą su Bertrandu, atrėždavo visuomet tą patį: „Širdis neturi raukšlių, ji gali turėti tik randus.“

Vietoj perlų

Kartą užmiesčio kelyje Colette sugedo automobilis. Moteris buvo beprarandanti viltį jį užvesti, bet padėti sustojo žavus vyriškis Maurice Goudeket. Nors jis buvo trečios kartos prekiautojas perlais, labiausiai pasaulyje mylėjo knygas ir paveikslus. Colette šmaikštumas ir pasitikėjimas savimi jį užbūrė. Šešiolika metų už rašytoją jaunesnis vyras įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Netrukus jie susituokė.

„Moteris, laikanti save protinga, reikalauja lygių teisių su vyru, bet protingai moteriai to nereikia“, - mėgdavo sakyti Colette, tupinėdama valgomajame aplink Maurice. Rašytoja puikiai mokėjo pasirūpinti gėlėmis, mėgo kurti jaukius namus ir negalvojo, jog gyvenimas per trumpas farširuoti grybus virtuvėje. Kita vertus, po meilės dramų ji pasikeitė. Santykiai su Maurice nepriminė aistrų pilies. „Iš mano gyvenimo išeina didžiausias gyvenimo bruzdesys – meilė“, – liūdnai rašė ji. Meilės bruzdesius Colette mėgino atgaivinti regzdama trumpalaikius romanus, bet Maurice buvo per daug diskretiškas, kad juos viešintų. Gal tai ir yra atsakymas, kodėl Maurice vienintelis iš jos pažinotų vyrų neironizuojamas romanuose.

Colette nešaukdavo vyro mano meile, vadino jį geriausiu draugu. Žydų kilmės Maurice Antrojo pasaulinio karo metais turėjo slapstytis. O kai naciai jį sučiupo, Colette pasinaudojo visomis įmanomomis pažintimis, kad ištrauktų jį iš kalėjimo. „Namuose nebuvo ko valgyti, - skundėsi ji laiškuose. – Mane kamuoja artritas, vos galiu rašyti.“

Po karo atėjo tikrasis Colette talento pripažinimas. Jos novelės buvo ne tik noriai publikuojamos, bet ir ekranizuojamos. Rašytoja tapo publikos ir kritikų numylėtine.

Ji parašė penkiasdešimt prozos knygų, o straipsniai vos sutilpo į keturis tomus. Colette buvo apdovanota Garbės legiono ordinu, priklausė Karališkajai Belgijos akademijai. Ji - pirmoji moteris, išrinkta prestižinės Goncourt akademijos, teikiančios premijas už geriausius literatūros darbus, pirmininke. Net aštrėjantis artritas netrukdė jai atvažiuoti į akademijos posėdžius vežimėliu. Jei nepajėgdavo vairuoti vežimėlio, ant rankų į pasitarimus rašytoją atnešdavo Maurice. Kartu jie išgyveno dvidešimt vienerius metus. Colette mirė aštuoniasdešimt vienerių, nepragyvenusi nei savo šlovės, nei visiškai atsidavusio vyro.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis