Dalida: geidžiama ir garbinama, tačiau gyvenimą baigusi vienumoje, su mirtina doze tablečių

Šeštadienio rytą nuostabiame Monmartro bute suskambėjo skambutis. Graži moteris – nuostabios figūros, ilgais šviesiais plaukais – priėjo prie telefono. Ji laukė šito skambučio. Ji jau įsivaizdavo kaip su šituo vyriškiu vakarieniaus jaukiame restoranėlyje. Jis pasakos jai apie savo planus. Gal net pasidalins slaptais išgyvenimais. Ji leis sau vieną – dvi taures seno Bordo vyno bei išsirinks kokį rafinuotą patiekalą. Papasakos apie savo nepaprastai sėkmingas gastroles Turkijoje. O vėliau, po vakarienės, abu išsivaduos iš vienatvės... Viskas turėtų būti taip puiku.

„Sveika, šiandien negalėsiu su tavimi susitikti, - žodžiai nuskambėjo kaip antausis. – Mano planai pasikeitė“. Balsas buvo šaltas ir nė kiek nesistengiantis paguosti jos. Staiga užplūdo žiaurus vienatvės jausmas. Prieš akis - dar vienas ilgas ir liūdnas savaitgalis. Tiesa, vėliau jai paskambino jos impresario Rolandas Rebezas ir pakvietė į teatrą. „Aš liksiu namie, jaučiuosi kiek pavargusi, - sumelavo ji.

Dalida
Dalida
Vida Press

Viena gražiausių XX amžiaus moterų gimė 1933 m. sausio 17 d. Egipte, Kaire. Daugelis klaidingai manė, kad ji – egiptietė. Iš tiesų nieko bendro su Nefertitės palikuonimis Yolanda Gigliotti neturėjo – abu jos tėvai buvo italai. Tėvas – violončelininkas Kairo operos teatre. Nuo mažens mažoji Yolanda mokėsi dainuoti. Vienintelė ją kamavusi problema buvo akys. Dar kūdikystėje gauta infekcija gerokai apkartino mergaitei gyvenimą – ji žvairavo. Tik po kelių operacijų situacija pagerėjo.
Iki karo šeima gyveno visai pasiturimą vidutinės klasės gyvenimą. Yolanda lankė religinę mokyklą. Situacija pasikeitė prasidėjus karui. Egiptas parėmė Sąjungininkų pusę, todėl Yolandos tėvą – italą - pasodino į lagerį – mat Italija rėmė fašizmą.

Sulaukusi 16-kos metų metė mokslus ir pradėjo dirbti kontūrinį darbą. 1954 m. nusprendė išbandyti laimę Mis Egiptas rinkimuose. Iš tų dienų nuotraukų į mus žvelgia mergina, kuriai vargu ar duotum 21 metus – ji atrodo kur kas brandžiau. Bet tai tikrai nepakenkė jos grožiui – savo pačios nuostabai Yolanda laimėjo konkursą. Apkvaitusi iš laimės ji nedelsdama nusprendžia, kad tai – puikiausia proga įgyvendinti savo svajonę – tapti aktore. Iš pradžių ji suvaidino egiptiečių filme „Stiklinė ir cigaretė“. Vėliau susipažįsta su prancūzų režisieriumi Marco de Gastyne. Šis pasiūlo nedidelį vaidmenį savo filme „Tutanchamono kaukė“. Pertraukėlių tarp filmavimo metu Yolanda be perstojo dainuoja. Taip. Kad sužavėtas Marco pasiūlo jai skristi į Paryžių – tokiam talentui negalima pražūti dievo ir žmonių pamirštame užkampyje.

1956 m. gruodžio 24 d. – viena iš svarbiausių dienų Yolandos gyvenime. Ji išskrenda į Paryžių. Sudie, Piramidės. Sveikas, Eifeli. Sveika, šlovė, turtai ir laimė. Sudie, Yolanda. Sveika, Dalida – būtent tokį slapyvardį pasirinko mergina (tai prancūziškas Dalilos – mitinės Samsono mylimosios, atėmusios jam galią, vardas).

Dalida
Dalida
Vida Press

Paryžius pasitinka nesvetingai. Čia pilna ir savų žvaigždučių, norinčių išgarsėti. Jos kaimynu tapo gražus vaikinas, bandantis tapti aktoriumi. Jo vardas – Alainas Delonas. Jie susidraugauja, palaiko vienas kitą ir svajoja apie šlovę. Jos aktorinę karjerą tenka pamiršti – nepaisant grožio, filmai sėkmės nesusilaukia. Belieka pasikliauti balsu. Dalida bėgioja iš vienos įrašų studijos į kitą. Dainuoja kabaretuose. Visgi šansas jai buvo suteiktas. Olimpijoje – garsiausioje Paryžiaus koncertų salėje – buvo organizuotas jaunų talentų konkursas, kuriame dalyvavo 421 atlikėjai. Jų klausėsi garsiausi to meto Prancūzijos prodiuseriai – Eddy Barclay ir Lucienas Morisse. Vėliau Eddy taps jos pirmuoju prodiuseriu, o Lucienas – mokytoju. 1956 m. jos daina „Bambino“ tapo tikru šlageriu, kurį transliavo visos radijos stotys. Dalidai prireikė tik metų, kad taptų žvaigžde. Ją vadina „Mergina – muzikinė dėžutė“. Jos dainos populiarumu aplenkia net Piaf.

1961 m. ji išteka už Lucieno – kaip ir daugelis kitų žvaigždučių, bent šitokiu būdu norėdamos atsidėkoti tiems, kas padėjo pasiekti šlovės. Bet jau po kelių savaičių paliko vyrą dėl dailininko Jeano Sobieski (Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio palikuonio, Holivudo aktorės Leelee Sobieski tėvo). Spauda pasiuto – visi palaikė Lucieno pusę. Dalidos populiarumas smuko. Ji liko viena – pasikliauti galėjo tik savo talentu. Ir nepralošė – 1961 m. gruodžio 6 d. Olimpijoje įvyko lemiamas koncertas. Jis turėjo nuspręsti – ar priešiškai nusiteikusi auditorija priima ją, ar ne. Salėje tvyrojo nieko gero nežadanti tyla. Dalida uždainavo. Nutilus sodriam balsui, kelias sekundes dar tvyrojo tyla – tik ji buvo jau kitokia. Pasigirdo audringos ovacijos. Dalila. grįžo į Olimpą su triumfu. 1961-aisiais ji pelnė apdovanojimą už geriausią dainą, nugalėdama pačią Edith Piaf. Daugiau jos sėkmei niekas nebegalėjo sutrukdyt.

Dalida
Dalida
Vida Press

1963-iaisiais Dalida išsiskyrė ir su Jeanu. 1966-iaisiais pamilo italų dainininką Luigi Tenco – beprotiškai ir aistringai. 1967-ųjų balandį jie turėjo susituokti, tačiau sausio mėnesį Luigi nusižudė. Priežastis – nesėkmė San Remo festivalyje, kuriame dalyvavo su mylimąja. Kūną radusi Dalida buvo taip sukrėsta, kad irgi pabandė nusižudyt – išgėrė raminamųjų. Savižudybė nenusisekė – ją rado ir atgaivino. Matyt jos laikas dar nebuvo atėjęs. Netrukus ją pasiekė antra kraupi žinia – taip ir neatsigavęs po skyrybų su Dalida, nusšovė Lucienas. Dalida palūžo – nejau jos meilė neša tik mirtį? Skirtingai nei asmeniniame, profesionaliame gyvenime ją lydėjo fenomenali sėkmė. Ji sėkmingai gastroliavo po visą pasaulį. Jos dainos nuolat puikavosi populiariausiųjų sąrašuose.

1972-aisiais Dalida susidėjo su Richardu Chanfray – abejotinos reputacijos biseksualiu lovelasu, tvirtinančiu, kad jis ir yra garsusis nemirtingas grafas St Germainas. 1983-iaisiais nusižudė ir jis.
Dalida atsigavo po tragedijų, tačiau visą likusį gyvenimą vis ieškojo, kuo užpildyti gyvenimą. Ji net nukeliavo į Nepalą, kur studijavo Hindu religiją. Miegamajame pasistatė auksinę Budos statulėlę. Ironiška, tačiau būtent ant jos ji ir paliks priešmirtinį laiškelį.

Dalida
Dalida
Vida Press

Dalida diktuoja madas ir grožio pasaulyje – merginos pradeda dažyti akis taip kaip ji – vamp stiliumi.

Skirtingai nei Piaf ar kiti dainininkai, Dalida nesustoja ties vienu stiliumi. Keičiantis tendencijoms, keičiasi ir jos dainos. 60-ais ji perėjo prie tvisto, keisdama ir išvaizdą. Iš juodaplaukės ie elegantiškų suknelių ji tapo blondine su trumpais sijonėliais. Ji keitėsi taip, kad kaskart atrodė lyg kitas žmogus. 70-ais, nepaisant dramų asmeniniame gyvenime, ji ir toliau dainuoja. Jos dainos tapo brandesnės – kaip ir ji pati. Būten tuo metu pasaulį išvydo legendinė daina, įrašyta kartu su Alainu Delonu – „Paroles, paroles“ („Žodžiai, žodžiai“ – red. past.). Ją ir dabar groja net ir lietuviškos radijo stotys. 1976-aisiais ji vėl nustebina – šį kartą perėjusi prie disco stiliaus. Iki tol Prancūzijoje tokių dainų niekas nedainavo. Pasikeitė ir jos stilius – videoklipuose Dalida puikavosi blizgančiomis aptemptomis suknelėmis su giliomis iškirptėmis. 1978-aisiais ji sėkmingai koncertavo ir garsiojoje Niujorko koncertų salėje „Carnegie Hall“.

Nepaisant šlovės, apdovanojimų ir ditirambų, ji išliko asmenybe, kurią daugelis prisimena su tam tikru liūdesiu ir meile.

Dalida
Dalida
Vida Press

1962 m. ji persikėlė į Monmartrą ir liko jam ištikima visą gyvenimą. Jos butas su nuostabia terasa bei vaizdu į Paryžių. Sodas, kuriame žydėjo rožės, augo du platanai ir kaštonas, tapo užuovėja – jos mažuoju rojumi. Netoliese – Monmartro kapinės. Būtent jose po 25 metų ji atguls amžino poilsio.

Dalida tapo tikru fenomenu muzikos pasaulyje – buvo parduota daugiau nei 120 mln. jos albumų. Daugiau nei 1000 dainų. 55 kartus jos vardas puikavosi pirmose hitų vietose. Ji tapo pirmąja dainininke, gavusia auksinį bei deimantinį albumą (vienintelė moteris Europoje). Ji dainavo prancūzų, vokiečių, ispanų, italų, olandų, hebrajų ir arabų kalbomis. Ji gavo gausybę platininių albumų apdovanojimų. Ji pradėjo disko erą Prancūzijoje. Ji pirmoji koncertavo Paryžiaus Sporto rūmuose net tris savaites iš eilės. 1963 m. ir 1974 m. ji gavo Pasaulio muzikos Oskarus už muziką, nugalėdama net Franką Sinatrą bei jo dainą „Strangers in the night“. 1963 m. ji net gavo Paryžiaus medalį bei medalį iš Prezidento de Gaulle rankų – joks kitas atlikėjas tokio apdovanojimo nebuvo gavęs. Egiptui susitaikius su Izraeliu, arabų kalba įrašė dainą apie taiką „Salma ya Salama“. 1981-aisiais Olimpijoje ji atšventė 25 metų scenoje jubiliejų. Nors bilietai buvo labai brangūs, koncertai vyko su anšlagais. Vienas iš to koncerto liudininkų pasakoja: „Žiūrint į ją nuostabiausia buvo tai, kad nesuvokei, kiek jai metų. Ji šoko ir judėjo kaip mergaitė. Kartu suvokei, kad prieš tave – brandi moteris. Jos balsas, plaukai, išvaizda – viskas kerėjo“.

Dalida
Dalida
Vida Press

Per 30 metų šlovės ji rado laiko nusifilmuoti ir keliuose filmuose. Tik nei vienas jų negalėjo pasigirti sėkme. „Mano kinematografinė karjera nepaliko man jokių malonių prisiminimų, - pripažino ir pati Dalida, - jie buvo tokie prasti, kad niekas jų nė nematė!. Antra vertus mano pačios gyvenimas labiau primena kiną“. Visgi vienas vaidmuo jai pelnė pripažinimą. 1986-aisiais, likus vos metams iki mirties, ji grįžo į gimtąjį Egiptą, kur nusifilmavo „Šeštoje dienoje“. Jai teko tragiško likimo herojės vaidmuo. Dalida nepabijojo net susendinti savęs – taip, kaip reikėjo vaidmeniui. Kritikai ją liaupsino, tauta ėjo iš proto. Tik tikroji tragedija buvo jau čia pat.

Dalida jautėsi vis vienišesnė. Žvaigždės likimas atėmė iš jos progą tapti laiminga gyvenime – bent jau taip manė ji pati. Metai darė savo – nei vyro, nei vaikų. Tik vystantis grožis. Ir jei anksčiau ji tvirtindavo, kad nori mirti tik scenoje, vėliau savo sprendimą pakeitė. Dalidai jau sukako penkiasdešimt. Ir nors ji atrodė bent dešimčia metų jaunesnė, populiarumas blėso. 1987 m. gegužės 3 d., apsirengusi balta šilkine suknele, ji išgers mirtiną raminamųjų dozę ir paliks raštelį „Atleiskite man, bet gyvenimas tapo nepakeliamas“. Tada atsiguls į lovą – didžiulę, su gausybe mažų pagalvėlių. Užsidės tamsius akinius nuo saulės, išgers stiklą viskio ir užmigs. Ją ras gulinčią taip, tarsi ji vis dar norėtų sugundyti. Tik ką? Gal pačią mirtį?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis