G. Sičiūnaitė: jei žinosi, ko daryti nenori, tikslo siekti bus lengviau

Jauna, stilinga ir nepaprastai įdomiu žvilgsniu į gyvenimą žvelgianti atlikėja Gintė Sičiūnaitė daugeliui pažįstama iš muzikinio projekto „Lietuvos balsas“ ar garsiosios „Eurovizijos“ atrankų.

Atlikėja sako, kad su publika užmegzti ryšį jai padeda ir apranga, todėl „New-Fashion.lt“ domisi, kaip muzika atsirado jos gyvenime, kokią vietą užima šiuo metu ir kaip gi jai pavyksta taip puikiai atrodyti scenoje?

– Pradėkime nuo pat pradžių. Kaip patekai į „Lietuvos balso“ projektą?

– Kiek save pamenu, visuomet gyvenau su muzika – lankiau muzikos mokyklą, buvau solistė. Tad kai įstojau į anglų filologiją ir atsikrausčiau į Vilnių, prasidėjo psichologiškai labai sunkus metas. Pirmiausia, jaučiau, kad pasirinkti mokslai – ne man, o antra – atsikrausčius į Vilnių, neliko muzikos, nes čia neturėjau pažįstamų, nežinojau, kur galėčiau dainuoti. Kartą draugė pasakė: „Arba pati užpildai anketą į „Lietuvos balso“ perklausas, arba tai padarysiu aš“. Anketa užpildžiau ir išsiunčiau pati, tačiau, tiesą sakant, po to visai pamiršau, nes nieko nesitikėjau. Vis dėlto mane pakvietė į atranką.

Gintė Sičiūnaitė, D. Rumbučio nuotr.

– Linkėjimai tavo draugei, kurios dėka Lietuva atrado talentą! O mums įdomu, kaip šis projektas pakeitė tave? Kokias savybes padėjo atrasti?

– Kai man paskambino ir pasakė, kad turiu dalyvauti atrankoje, labai išsigandau, nes tuo laikotarpiu muzika buvo šiek tiek atitolusi nuo manęs. Tai buvo visiškai naujas lapas mano gyvenime, visiškai kitoks potyris, nes buvau viena, be savo mokytojų, prie kurių buvau pripratusi savo gimtajame mieste Palangoje. Tačiau su manimi pradėjo dirbti muzikos srities profesionalai: Donatas Montvydas tapo mano pagrindiniu mokytoju, labai daug padėjo Merūnas Vitulskis, Rosita Čivilytė, pas kurią po šou pradėjau lankyti privačias pamokas. Dirbdama su profesionalais supratau, kiek daug žmogus gali padaryti, išmokau perlipti per savo pačios galimybių ribas ir įgijau labai daug drąsos.

– Ką šiuo metu veiki? Ar muzika vis dar pagrindinė tavo veikla?

– Kartais gyvenime labai sunku žinoti, ko tu tikrai nori, tačiau pasidaro lengviau, kai supranti, ko tu nenori. Taip atsitiko ir man. Labai džiaugiuosi, kad „Lietuvos balsas“ man padėjo atrasti save, todėl pasibaigus projektui, iš anglų filologijos perstojau į meno vadybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir čia mokausi jau trejus metus. Džiaugiuosi dėl pokyčių, nes šie mokslai ugdo mane ne tik kaip atlikėją, bet ir kaip muzikos srities profesionalę. Visą šį laiką, kol manęs nesimatė viešumoje, vyko kūrybiniai procesai, savęs ieškojimas – ko noriu iš muzikos, kokiame žanre noriu tobulėti. Kai suvokiau, kad jau noriu pradėti solistės karjerą, pradžia buvo sunki, tačiau palengvėjo pradėjus dirbti su panašų požiūrį į mano turinčiais žmonėmis. Su jais ruošiame kelis projektus, kurie pasirodys jau kitais metais, tačiau plačiau dar nenoriu apie tai kalbėti. Pamatysite!

– Kur ieškai įkvėpimo? Kokie Lietuvos, užsienio atlikėjai, grupės yra tavo idealai?

Žmogus yra toks sutvėrimas, kuriam, priklausomai nuo nuotaikos, gali patikti skirtingi dalykai, šiuo atveju – ir muzika. Taip yra ir man – klausausi labai daug skirtingos muzikos: nuo Phil Collins, Michael Jackson iki Sufjan Stevens, kuris prieš metus pristatė naują albumą, ir aš tiesiog pasinėriau į jo muziką. Turbūt, įdomiausia tai, kad kai atrandu naują grupę ar atlikėją, pirmiausia pasižiūriu keletą jų interviu – ką jie kalba, kokia jų elgsena ar kuriamos vertybės. Dažniau žaviuosi ne jų vokalais, o asmenybėmis. Man įdomu, ką reiškia jų žodžiai, ką jie veikė prieš pradėdami kurti muziką, nes dainininkas nėra tik vokalas, – tai yra visuma, tai artistas.

Gintė Sičiūnaitė, D. Rumbučio nuotr.

– Kaip manai, kiek svarbu atlikėjui gerai atrodyti ant scenos? Kiek investuoti į savo išvaizdą yra normalu?

– Pirmiausia noriu pabrėžti, kad scena nėra realus gyvenimas. Kiekvienas atlikėjas eidamas į sceną žino, kaip save nori pozicionuoti, todėl į sceninį įvaizdį reikėtų žiūrėti ne kaip į asmeninį to žmogaus stilių, bet kaip vieną iš atlikėjo įvaizdžio kūrimo komponentų. Yra labai daug skirtingų atlikėjų, kurie pagal savo žanrą turi ir atrodyti atitinkamai. Pavyzdžiui, alternatyvios muzikos grupės koncentruojasi į muziką, todėl specialiam sceniniam įvaizdžiui galbūt nėra skiriama daug dėmesio, tačiau yra ir tokių grupių, kurių išvaizda yra labai ryški, tad normalu, kad į tokią grupę klausytojas pradeda žiūrėti ne tik kaip į atlikėją, bet ir artistą, tam tikrą ikoną.

– O kaip pati formuoji ir vertini savo sceninį įvaizdį?

– Man svarbiausia, kad sceninė apranga būtų patogi, ypač batai. Noriu jaustis patogiai, laisvai judėti, todėl koncertų metu nemėgstu avėti aukštakulnių. Koncertas nėra paprastas dalykas ar eilinis darbas, – jis man suteikia daug džiaugsmo, todėl lipant į sceną, norisi pasipuošti ir tuo džiaugsmu dalytis su savo klausytojais. Man svarbu, kaip jaučiasi publika, noriu su jais užmegzti ryšį, todėl nors atrodo, kad drabužis nieko nereiškia, jis gali sukurti tam tikrą nuotaiką bei daug pasakyti apie patį atlikėją.

– Ar esi iš tų moterų, kurios yra apsėstos pirkimo manijos, ir jų spinta tiesiog lūžta, ar remiesi filosofija „svarbu kiekvieną dieną atrodyti gerai, o ne skirtingai“?

Šiuo atžvilgiu esu labai praktiškas žmogus, kuris geriau turės kelis patogius drabužius nei tokią pilną spintą, kad net sunku išsirinkti. Man patinka nusipirkti vieną daiktą, kurį galiu ilgai nešioti ir mylėti. Dėl tokios filosofijos turiu mažai drabužių, kas moteriai tikriausiai nelabai būdinga. Nemėgstu sijonų, turiu jų vos kelis. Kur kas geriau jaučiuosi su kelnėmis, o ypač dabar pradėjo patikti klasikinio kirpimo, kurios šį sezoną yra labai madingos.

Gintė Sičiūnaitė, D. Rumbučio nuotr.

– Kokia mados ikona tave labiausiai įkvepia?

– Jeigu staiga prireiktų apsirengti kokiam nors svarbiam renginiui, tai skubėčiau pas mamą arba senelę, kurios man yra didžiausios stiliaus ikonos. Neįtikėtina, kad jos abi yra išsaugojusios daug skirtingų, kadaise madingų, drabužių, kurie dabar vėl sugrįžta į madą. Kartais mama iš spintos galo ištraukia kokį nors kostiumėlį ir visi pradeda klausinėti, iš kur tokį gavau, o man taip smagu atsakyti, kad mama išlaikė būtent man! O kokia kokybė! Mada keičiasi, bet vis sugrįžta, todėl tą patį rūbą laisvai gali nešioti ir mama, ir dukra po kelerių metų.

– Dažnai lietuviai renkasi konservatyvesnius derinius, šaltas ir tamsias spalvas. Kokios spalvos dominuoja tavo įvaizdyje?

Lietuvoje, ypač mažesniuose miesteliuose, dažnai galima sulaukti komentarų – „o, kaip tu pasipuošęs“, nors iš tikrųjų apsirengei, kaip tau patinka ir patogu. Rodos, kad be progos negalima pasipuošti. Aš manau, kad jeigu rūbai suteikia džiaugsmo, tai kodėl nesipuošti? Jeigu nuotaiką pakelia nauja suknelė, tai kodėl gi jos nepirkti? Nusipirkai ją iš naujų ar dėvėtų drabužių parduotuvės, gavai daug malonių komplimentų, šypsaisi, daliniesi gera nuotaika su aplinkiniams ir tai yra puiku! Viskas veikia kaip užburtas ratas – jeigu tavo nuotaika puiki, ja užkrėsi ir kitus. To lietuviams ir norėčiau palinkėti – labiau pasitikėti savimi ir turėti solidarumo, skleisti gerą nuotaiką kitiems!

Aš pati daug šypsausi ir juokiuosi, tačiau mėgstu vilkėti blankių spalvų, o ypač juodus drabužius. Tačiau tai nereiškia, kad man nėra gražu ryškūs deriniai – kai gatvėje pamatau ryškiu deriniu pasipuošusį žmogų, rodos, net praskaidrėja diena! O aš pati mieliau išsiskirčiau kokiu nors ekstravagantiškesniu modeliu, o ne spalvomis.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis