Ta siaubinga gėda būti nuogai... prieš kitus

Gali kitų akivaizdoje nusimesti drabužius, na, bent daugumą jų? Ką tai reiškia? Kad esi drąsi, nepriklausoma, o gal atvirkščiai – kompleksuota asmenybė? Svarstome, kodėl įprastai moterys drovisi nuogumo ir kaip tai mums trukdo gyventi.

Jei tu, kaip ir aš, lankaisi sporto salėje arba baseine, tikrai persirengimo kambaryje matai moterų, kurios, pavyzdžiui, apsisega liemenėlę ir be jokių kelnaičių traukia džiovinti plaukų. Na, kai atvirkščiai – tai dar suprantama. Bet kas joms trukdo apsimauti kelnaites? Kodėl? Kuo jos, po velnių, save laiko? Rubenso modeliais? Tokiais momentais man norisi kaip kokiai kiemo bobulei burbėti: “Visai gėdos neturi!”

“Ko ji spokso?” – galvoju aš ir prisidengiu alkūne krūtis, kad, neduokdie, brunetė iš kairės jų nepamatytų. Ir prisimenu, kad neseniai šia tema skaičiau nuostabią knygą. Istoriko Jeano Claude'o Bologne veikalą “Apie moterų drovumą” (pranc. PUDEURS FEMININES Voilées, dévoilées, révélées). Tai štai, ten buvo skirsnis apie viešas pirtis. Įsivaizduoji, viduramžiais moterys nesiprausdavo, nes matyti save nuogą buvo gėda, baisu ir nuodėminga. Save! Metu žvilgsnį į kūningą kaimynę, kuri tyrinėja savo pažastį, atsukusi į mane, atsiprašau už žodį, subinę, ir piktai košiu pro dantis: “O štai Vengrijos karalienė taip retai maudydavosi, kad jos drabužiuose įsiveisė kirmėlių!”

Kas yra kasdienis nuogumas? Jis neturi nieko bendra su aistra ir gundymu, tačiau vis tiek gali būti gėdingas. Tai ypač taikytina moterims. Kodėl apskritai drovumo sąvoka pirmiausia taikoma moterims? J. C. Bologne manymu, pirmiausia dėl to kaltinti reikėtų svetimus žvilgsnius, kurie mūsų kūnus paverčia pavydo, neapykantos ir geismo objektu.

Prisimenu, kaip mokykloje nekęsdavau kūno kultūros pamokų pirmiausia dėl vertinančių bendraklasių žvilgsnių mažutėliame persirengimo kambaryje. Joms krūtys pradėjo augti sulaukus vos 12-os. Man – 16-os. Tie ketveri metai buvo liūdniausi mano gyvenime. Istoriko nuomone, taip yra todėl, kad mūsų savimonė tiesiogiai priklauso nuo aplinkinių žvilgsnių. Viskas dėl vertinamojo aplinkinių priėmimo. Net tada, kai apsinuoginimas yra visiškai neseksualus. Ir lietuvėms tai ypač būdinga. Pavyzdžiui, neseniai Londone pusšimtis jaunų mamų surengė protesto akciją – susirinko prie viešbučio “Claridge” ir pradėjo viešai maitinti krūtimi mažylius. Tik todėl, kad restorano darbuotojas maitinančiai mamai mestelėjo, esą ji nepadoriai elgiasi, viešai apnuogindama krūtį. Tai iš karto sukėlė nepasitenkinimo audrą.

Mūsų šalyje vargu ar taip būtų reaguota. Mama veikiausiai paraustų, užsisagstytų megztuką ir pasistengtų kuo greičiau dingti. Nepaisant nepriklausomybės ir noro lygiuotis į Vakarus, mūsų galvose vis dar klaidžioja toks dorovingos a la Širinskienės ir skautės hibridas, susisukęs į trijų dalių pilką kokoną. Bet koks veiksmas, net pats natūraliausias, sukelia baimę: “O ką žmonės pasakys?”

Mes gėdijamės ne vaikų ar gyvūnų, o tik tų, kurie gali mus pasmerkti. Tačiau kodėl šios moterys taip keistai ir provokuojamai elgiasi persirengimo kambariuose? Joms gal niekas moralų neskaitė?

Skaitė. Mūsų šalies istorija primena negailestingą ralį “ParyžiusDakaras” su ilgomis ledinio susilaikymo trasomis, kurias pertraukdavo sukilimų ir suiručių duobės. Lietuvoje gėdos jausmas didžiąja dalimi susijęs su pasmerkimo baime ir noru sau bei aplinkiniams įrodyti, kad mums ši baimė visiškai nebūdinga. Vakarų šalims istorija buvo maloningesnė: ten į svetimų žmonių nuomonę reaguojama atsainiau. Tai – faktas. Tačiau ir pažangioms vakarietėms viešai apsinuoginti taip pat gėda.

Albertos universiteto mokslininkės Marianne Clark teigimu, moterys persirengimo kambariuose patiria stresą. Apsinuoginimas prieš kitus griauna mūsų įsivaizdavimą apie save ir pasitikėjimą savimi – dalykus, kurie susiformuoja mūsų “aprengtojo” įvaizdžio pagrindu.

Ar reikia kovoti su gėda? Iš pradžių drovumas buvo dalinamas į du tipus: baimę nusidėti ir pasibjaurėjimą, nes lytiniai organai yra tiesiog nedovanotinai arti tuštinimosi organų. Štai kodėl mes taip nekenčiame visko, kas vieša, – dušo, tualeto, pirties. Pasibjaurėjimą ir pagundą skiria labai plonytė riba, lygiai taip pat nepavaldi mūsų protui kaip ir instinktyvūs rankų gestai, kai kas nors nepasibeldęs įsiveržia į vonią, – automatiškai puolam pridengti “nepadorių” vietų. Kai kuriuos ritualus reikia kruopščiai slėpti nuo svetimų akių. Ką jau ten – kartais ir patiems nesinori prisiminti, kad vaikštome į tualetus.

Princesės nekakoja. Taip, ir mėnesinių mums nebūna. Ir pažastyse plaukų neauga. Nueiti pas ginekologą? Koks košmaras! Fondo “Jo's Cervical Cancer Trust” atliktos apklausos duomenimis, pusė 25–29 metų moterų atidėlioja makšties kaklelio vėžio tyrimus, nes gėdijasi. Su gėda neverta kovoti, jei ji – natūrali. Nori paleisti vandenį, kad niekas negirdėtų, kaip sysioji? Leisk! Tačiau jei supranti, kad gėdijiesi tik dėl to, kad esi spaudžiama visuomenės, galvok iš naujo. Nepamiršk, kad pati sąvoka “moteriškas drovumas” vyrui tiesiogiai susijęs su gundymu. Jie per amžius bandė mus įvynioti į skaras, paskandinti ilguose sijonuose ir neišleisdavo iš namų, nes bijodavo susigundyti ir nusidėti. Romos imperijoje moterys viešumoje susisupdavo į apsiaustus, palikusios atidengtą tik vieną akį – kad nenukristų eidamos. Sukurtos iš Adomo šonkaulio, ko čia bruzdėsim. Vyras už savo poelgius atsako Dievui, o mes – vyrui.

Iki šiol šie žodžiai skamba mano galvoje, kai atsuku apnuogintą nugarą į kolegą Darių iš pardavimų skyriaus. Aš taip darau, bet man gėda. Paklausk apie tai savo močiutės, ji tau pasakys. Trumpas sijonas? Ištvirkavimas. Bet koks kūno apnuoginimas, bet kokia “pranašumų” demonstracija – visa tai “vulgaru, baisu, jokios gėdos”! Nieko nejaudina, kad noriu patikti, nes esu tą Darių įsimylėjusi. Ne – man turi būti gėda.

Iš kur visa tai? Iš ten pat, iš viduramžių celių, iš sniego baltumo antikinių namų, kuriuose moterims buvo draudžiama demonstruoti emocijas. Pasižiūrėti į ką nors. Pasakyti žodį. Knygos “Seksualinė etika: ribinių klausimų tyrimas” autoriaus Roberto Michaelo manymu, moteriško drovumo priežastis slypi praeityje. Anksčiau moterys dažnai tapdavo vyrų grobiu ir natūraliai išmoko apsiginti nuo seksualinės agresijos uždengdamos tas vietas, kurios gali vyrą sujaudinti. Remiantis šiuo požiūriu, drovumas ir gėda – pirmiausia baimės padariniai. Na prisimink, pavyzdžiui, patį populiariausią komentarą apie seksualinius nusikaltimus: “Išprievartavo? Pati kalta!” Jokios laimės, tik gėda.

Remiantis šia pasenusia logika, deja, tebegyvuojančia ir XXI a., moterys – tai potencialios nusidėjėlės. Kaip joms išmokti įveikti pagundas? Padės dirbtinai ugdomas drovumas. Štai iš kur visi draudimai, kompleksai ir baimės, kurių atgarsių juntame iki šiol. O moterį, tą vaikščiojančią nuodėmę, reikia kuo greičiau nuasmeninti.

Daugelį amžių buvo manoma, kad moteris turi dangstytis ne tik gatvėje, bet ir namie, kai yra viena, “kad negundytų angelų”. Angelų! J.C. Bologne rašo apie vieną Antikos damą, kuri turėjo drąsos prisidengti tik viršugalvį, o pakaušį paliko atidengtą. Prie jos priėjo angelas ir tarė: “Apnuogink visą kūną, naudokis ta laisve, kurią duodi pakaušiui.” Kitaip tariant, reikia tik pradėti. Štai kodėl nuo Romos imperijos laikų idealia laikoma nepastebima moteris. Senovės Graikijoje drovumas vaidino tik apsauginį vaidmenį, saugojo jaunimą nuo pernelyg stipraus ištvirkavimo, o senovės Romoje jis virto vien moteriška vertybe. Būtent romėnai suformavo mūsų drovumo sampratą – būtinybę slėpti nuo pašalinių akių tai, kas kelia pasibjaurėjimą (sysiojimą ir kakojimą), ir tai, kas kelia pagundą (lytinius organus).

Pirmasis aspektas taikytinas abiem lytims, antrasis – tik moterims. Svarbiausias pasaulio ginklas, erosas, turi būti patikimai susuktas į nepermatomą audeklą, kad tik pasaulis nesugriūtų. Mes tai prisimename. Tuo didžiuojamės. Labai atsargiai disponuojame suteikta laisve. O jos suteikta – šio fakto negalime neigti. Pavyzdžiui, Niujorko moterims jau leidžiama laisvai vaikščioti gatvėmis be liemenėlių. Po ilgų kovos metų moterims pavyko įrodyti, kad jos – ne piktybinės gundytojos ir nuodėmingos raganos, o tokie pat žmonės – su atsakomybe, morale ir natūraliais poreikiais, kurie nėra blogi.

Saikingomis dozėmis drovumas moterims reikalingas kaip ir vyrams. Mes nusirengiame tomis pačiomis aplinkybėmis ir tais pačiais tikslais: nusiprausti, persirengti, pasimylėti. Gerai, kad nuodėmės sąvoka tuoj tuoj nugrims į dulkinus istorijos požemius. Tačiau damutę be kelnaičių, besidžiovinančią plaukus sporto klubo persirengimo kambaryje, pateisina nebent žiauri tarybinė vaikystė. Geležinių apribojimų rezultatas bus arba kraštutinis dorovingumas, arba ištvirkimas. Trečio kelio nėra.

Laukiu to momento, kai gėda iš visuomeninės sferos pereis į asmeninę ir bus kontroliuojama tik mūsų jausmų ir emocijų. Jei man atrodo, kad kas nors perlenkia lazdą, šitaip manyti – tai mano teisė, auklėjimo, patirties ir smegenų veiklos rezultatas. Man nė į galvą neateis riktelėti: “Moterie, prisidenk!” Arba: “Ragana!” Ačiū Dievui, už lango – XXI amžius. Nori drovėtis ir gėdytis – gali. Tik būk įsitikinusi, kad tai – tikrai tavo pasirinkimas, o ne patriarchalinės liekanos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis